Darbo su agresyviais vaikais ypatumai

Įvadas. Agresijos kilmė. Agresijos požymiai. Agresijos sprendimo būdai. Išvados.

Pagrindinis pavojus, kuris gresia vaikui visą gyvenimą, - tai jo pyktis. Nevaldomas pyktis gali labai pakenkti vaikui ar net jį pražudyti. Smurtas skverbte skverbiasi į šeimas ir visuomenę. Tik, mes, tėvai, galime išmokyti savo vaikus valdyti pyktį. Tėvai patys nemoka valdyti savo jausmų ir perduoda vaikams neteisingą supratimą. Vaikai yra silpni, todėl ieško būdų, kaip valdyti savo pasaulį. Vaikui bręstant, stiprėja jo nepriklausomybės poreikis. Noras valdyti kai kurias sritis ir būti iki tam tikro lygio nepriklausomam nėra blogai, bet kiekviename amžiaus tarpsnyje turi būti įgyvendintas atitinkamais būdais. Norint išugdyti savo vaikuose pagarbą kitiems žmonėms, reikia juos tinkamai išmokyti elgtis konflikto metu tiek ankstyvajame amžiuje, tiek suaugę, kada problemas reikia spręsti savarankiškai.
Tinkamas auklėjimas – vienintelis būdas padėti savo vaikui valdyti savo pyktį. Nesugebėjimas valdyti savo pykčio ir autoritetų niekinimas – vidinės darnos priešai. Žmogus, sukylantis prieš autoritetą, yra gundomas meluoti ir netesėti savo pažadų, o paskui dar teisintis dėl savo blogo elgesio. Kyla klausimas, o kodėl vaikai yra tokie pikti? Kodėl dažnai jie tampa piktais jau suaugę? Svarbiausia vaikiško pykčio priežastis yra tai, kad mažylis nėra užtikrintas, jog yra mylimas. Vaikas instinktyviai jaučia, kad jam reikia meilės. Jis taip pat žino, jog tą meilę turi suteikti tėvai, be to jiems gyvybiškai svarbu jaustis saugiais. O saugumą teikia besąlygiška meilė. Kadangi vaikai instinktyviai suvokia, jog meilės dovana turi ateiti iš tėvų, tai negavę tos dovanos, jaučia pyktį. Žinoma, vaikui pyktį, įniršį gali sukelti ir kitos priežastys: nusivylimas, konfliktai, blogas ar žiaurus elgesys, baimė, netektis ir t.t.
Daugelyje net pačių geriausių šeimų vaikai nesijaučia mylimi. Tėvai sunkiai tai supranta – juk iš tikro jie nuoširdžiai myli savo vaikus, tačiau, kodėl tuomet kyla tiek daug problemų?
Priežastis ta, jog nedaug tėvų moka savo meile pasiekti vaiko širdį. Dauguma mano, jog visiškai pakanka pasakyti: "Aš tave myliu" ir taip perduoti savo meilę, bet tai netiesa.
Vaikai reaguoja į elgesį, todėl tėvų meilė turi būti reiškiama elgesiu.
Jei vaikas nesijaučia mylimas, sulėtėja jo asmenybės raiška, o to rezultatas – besitęsiantis pyktis tėvams. Šis pyktis trukdo vaiko raidai, o vėliau, kai jis suaugs, atsispindės jo elgesyje. Vaikui labai svarbu elgesys, o ne tik žodžiai. Vaikų asmenybės ugdymas – tėvų rūpestis. Pakenkti, sužeisti ar nuvilti vaiką yra taip nesunku, kaip gėlyne sutrypti švelnius vos išsiskleidusius pumpurus, kurie buvo puoselėjami ilgus mėnesius. ...