Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Temperamentas (8)

  
 
 
1234567
Aprašymas

Temperamento apibūdinimas. Šiuolaikinis temperamento supratimas. Aukštosios nervinės veiklos tipai ir temperamentas. Temperamento tipai ir jų psichologinė charakteristika. Temperamento kintamumo problemos. Temperamento įtaka žmogaus veiklai.

Ištrauka

Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų žmonių. Viena reikšmingiausių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jos savybių formai: atsiradimui, vystimuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Vieni žmonės greitai ir stipriai reaguoja į įvairius gyvenimo reiškinius, įvykius, aiškiai rodo pasitenkinimą, džiaugsmą, liūdesį, o kitų reakcija lėta, vos pastebima: vienų reakcijos stiprios ir ilgai trunkančios , kitų, nors ir audringos, tačiau trumpos; vieni žmonės labai jautrūs, kiti- mažiau.
Išgyvenimų, elgsenos formą, t. y. intensyvumą, dinamiką, išorinę išraišką lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą apibūdinančios ypatybės. Todėl, norint parodyti temperamento įtaką žmogaus psichinių būsenų ir savybių dinamiškumui, intensyvumui ir išorinei išraiškai, būtina pabrėžti tokius skiriamuosius temperamento požymius:
• Temperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims, turinčioms pačius skirtingiausius tikslus bei skirtingus motyvus (darbui, žaidimui, sportui, mokslui, ir pan.), ir tuo jos skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas;
• Temperamento ypatybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpą arba net visą gyvenimą;
• Temperamento ypatybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėmesingai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.
Taigi temperamento ypatybėmis vadiname tokias pastovias individualias psichikos ypatybes, kurios lemia žmogaus psichinės veiklos dinamiką, intensyvumą ir išorinę išraišką, kurios yra santykiškai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos tikslų, motyvų bei turinio ir dėsningai siejasi tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą temperamento tipą.

Individualūs žmonių skirtumai, kuriuos priskiriame temperamentui, buvo pastebėti gana seniai. Jau V a. pr. m. e. graikų gydytojas Hipokratas ne tik aprašė žmonių temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių: kraujas, gleivės arba juodoji ar geltonoji tulžis. Juo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Šį santykį, proporciją Hipokratas graikiškai pavadino žodžiu krasis, kuris vėliau buvo išverstas į lotynų kalbą- temperamentum 9lot. saikingumas, darnumas). Iš Hipokrato suskirstymo kilo temperamentų pavadinimai, išlikę iki šių dienų: flegmatikas (gr. phlegma- gleivės), cholerikas (gr. chole- tulžis), melancholikas (gr. melas choles- juodoji tulžis) ir sangvinikas (lot. sanguis- kraujas). Suprantama, šitoks temperamentą lemiančių priežasčių aiškinimas šiandien turi tik istorinę reikšmę, tačiau ir dabar dar yra teorijų, kurios reikšmingą vaidmenį pripažįsta įvairiems organizmo liaukų išskiriamiems hormonams.
Prie vėlesnių teorijų, bandžiusių atskleisti temperamento fiziologines priežastis, priskirtos teorijos, siejusios temperamentą su kraujo apytakos ypatybėmis (rusų pedagogas, gydytojas P. Lesgaftas, XIX a.). Dar ir šiandien užsienio šalyse paplitusios teorijos, siejančios temperamentą su žmogaus kūno bendra konstitucija, atskirų jo dalių, atskirų audinių santykiu, kurį savo ruožtu lemia įgimtos vidaus sekrecijos liukų ypatybės (vokiečių psichiatras E. Kremeris, amerikiečių psichologas V. Šeldonas).
Temperamento psichologinių teorijų pradininkas yra vokiečių filosofas I. Kantas, kuris temperamentų skirstymo kriterijus laikė jausmų arba veiklos pirmavimą bei jų reiškimosi pobūdį. I. Kanto požiūris turėjo įtakos visoms vėlesnėms teorijos. Vokiečių psichologas V. Vuntas temperamento kriterijus laikė emocijų pasireiškimo stiprumą ir greitį, danų psichologas H. Hefdingas- įgimtą polinkį į liūdnas arba linksmas nuotaikas.
Šios fiziologinės ir psichologinės teorijos, nors vienpusiškai, tačiau iš esmės teisingai atkreipė dėmesį į esmingas temperamento ypatybes. Šių teorijų atstovų sukauptą medžiagą patvirtina ir panaudota šiuolaikinė visapusiškesnės temperamento teorijos.

2. Šiuolaikinis temperamento supratimas

Plačiausio pripažinimo šiuo metu yra susilaukusi temperamento teorija, kuri remiasi I. Pavlovo mokslu apie aukštosios nervinės veiklos tipus. Įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu (genotipu) yra laikomas aukštosios nervinės veiklos tipas, kurį, anot I. Pavlovo, lemia pagrindinių dviejų nervinių procesų- jaudinimo ir slopinimo- trys ypatybės:
• šių procesų jėga,
• jų tarpusavio pusiausvyra,
• paslankumas. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-02-22
DalykasAsmenybės psichologijos referatas
KategorijaPsichologija >  Asmenybės psichologija
TipasReferatai
Apimtis7 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis18.77 KB
Autoriuselzbieta
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2007 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasSabienbė
Švietimo institucijaŠiaulių Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Temperamentas (8) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 7 puslapiai 
  • Šiaulių Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • Sabienbė
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą