Mąstymo ir kalbos ryšys (2)

Įvadas. Kalba. Mąstymas. Mąstymo ir kalbos ryšys. Mąstymas ir kalba. Išvados.

Įprasta galvoti, kad kalba – tai minčių reiškimo priemonė, kad kalba padeda minčiai atsirasti ir plėtotis. Tai suprantamos ir net banalios tiesos. Tačiau pernelyg tiesmukiškas tų tiesų supratimas gali sąlygoti, o dažnai ir sąlygoja atgimimą senojo mito apie kalbą, kaip išorinę, atsitiktinę mąstymo pasireiškimo formą. Tas mitas gali turėti visai šiuolaikiškas formas, pavyzdžiui, kad kalba tai individualių mąstymo procesų "perkodavimas" į visiems prieinamas garsines ir grafines formas. Po to, lyg susigriebus, imamos daryti išlygos: "kodas" turįs atgalinės įtakos pačiai minčiai – jas skatina, stabdo, deformuoja ir pan.
Pagrindinė tokių samprotavimų prielaida ta, kas mąstymas ir kalba – skirtingi, nors ir kažkaip susiję dalykai, kad mąstymas tai, pavyzdžiui, psichinis procesas, o kalba – iš esmės tų psichinių procesų komunikavimo priemonė. Tartum kalba būtų reikalinga iš esmės tik tam, kad vienas žmogus galėtų perteikti kitam savo psichikos turinį. Pats mąstymas tokiu atveju laikomas kažkuo savaime aiškiu, o sunkumai įžiūrimo tik klausime, kaip tas mąstymas adekvačiai perteikiamas kalbos formomis. Čia vienam kitam filosofui dingtelėjo mintis, ar mintį apskritai galima perteikti kitam : juk kitas nemato, negirdi ir negali turėti mano minčių, o tegali suvokti išorinius jų ženklus. Kas gali žinoti, kas slypi po tais ženklais?
Tačiau visai nesunku parodyti, jog laikydami mintį psichikos reiškinį, visai iškreipiame minties sąvoką. Pirma, mintys gali būti teisingos arba klaidingos, jos gali neigti viena kitą, minčių atsisakoma, įsitikinus jų klaidingumu, jos priimamos, įsitikinus jų pagrįstumu. Nieko panašaus negalima pasakyti apie psichinius reiškinius: pastarieji yra arba jų nėra, visiškai nepriklausomai nuo kieno nors valios: psichiniai reiškiniai neneigia vienas kito, jie nėra nei teisingi, nei klaidingi. Vadinasi, mintys nėra psichiniai reiškiniai. Antra, psichiniai reiškiniai yra individualūs, laike vykstantys reiškiniai. Bet mintis, kad žemė apskrita, nepriklauso nuo to, kieno tai mintis ir kada ji atsiradus. Priešingu atveju niekas negalėtų paneigti jokios minties.
Mąstymas ir kalba sudėtingai persipina. Klausimas, kas yra pirmesnis: ar pirmiau kyla idėja, kuri paskiau išreiškiama žodžiais, ar minti yra žodžiuose ir be žodžių negalima? ...