Aristotelis (5)

Įvadas. Siela. Evoliucija. Logika. Gamtos filosofija. Aristotelis ir jo filosofinės idėjos. Kategorijos. Materija ir forma. Valstybė. Išvados.

Aristotelis gimė 384 m. pr. m. e. Stageiroje, trakiškajame Chalkidikės pusiasalyje. Jis jau pačioje jaunystėje susidomėjo gamta. Aristotelis ėmė stebėti gamtą net anksčiau negu susidomėjo sokratikų etika bei Platono metafizika. 365 m. pr. m. e. 17 – os metų Aristotelis įstojo į Akademiją. Būdamas 20 metų jis sukūrė savo filosofinę sistemą. 343 m. persikėlė gyventi į Makedoniją ir ten auklėjo jaunąjį Aleksandrą. Tik būdamas 50 – ties metų Aristotelis sugrįžo į Atėnus, čia įkūrė savo mokyklą, kuri gavo Peripatos vardą. Po 12 metų jam buvo pateiktas kaltinimas dėl nusikaltimo religijai. Jis buvo ištremtas į Eubojos salą, kur ir mirė 322 m. pr. m. e. Aristotelis savo filosofinėje sistemoje sugebėjo aprėpėpti visą didžiulę senovės graikų filosofijos patirtį. Visos žinojimo sritys – gamtos filosofijoja, politika, etika, logika ir kt. – jo sistemoje įgijo naują reikšmę.
Sielą Aristotelis aiškina natūraliai , remdamasis gamtamoksliniais principais . Ji yra kūne . Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis . Visa , kas gyva turi sielą . Augalai turi maitinančią sielą , vegetatyvinę jėgą , kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas . Gyvulių sielos sudėtingesnės . Jose prie vegetatyvinių funkcijų prisideda dar juslė , geismingumas , sugebėjimas judėti . O žmogaus sieloje prie funkcijų , būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas , kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų . Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas - tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia - grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą - būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. ...