Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Viešasis administravimas>Viešoji politika ir analizė
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Viešoji politika ir analizė

  
 
 
12345678910111213141516
Aprašymas

Tikslai: Apibūdinti viešąją politiką, viešosios politikos rūšių tipologiją, elementus, politinę analizę. Nagrinėti politinės analizės procedūras, politinės analizės prognozavimo metodus, politinio rekomendavimo galimybes ir vertinimą. Įvadas. Viešosios politikos rūšių tipologija. Politikos analizė politikos procese. Politikos analizės procedūros. Politikos problemų struktūrizavimas politikos analizėje. Prognozavimo metodai politikos analizėje. Rekomendavimas politikos analizėje. Monitoringas politikos analizėje. Vertinimas politikos analizėje. Išvados. Savikontrolės klausimai.

Ištrauka

Tikslai:
1. Apibūdinti viešąją politiką, viešosios politikos rūšių tipologiją, elementus, politinę analizę.
2. Nagrinėti politinės analizės procedūras, politinės analizės prognozavimo metodus, politinio rekomendavimo galimybes ir vertinimą.
Įvadas:
Viešoji politika apibūdinama kaip valstybės valios išraiška, valdžios veikla ir tos veiklos priežastys, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo motyvacija. Terminas viešoji politika dažniausiai vartojamas apibūdinant valdžios institucijų, oficialių asmenų elgseną, veiksmus, veiklos kurso pasirinkimą ir praktinį jo įgyvendinimą politikos procese [3;11]. Etimologiškai terminas "politika"ateina iš senosios graikų ir lotynų kalbos. Graikiškai "polis" ( miestas- valstybė) evoliucionavo į "politea", kuri buvo tapatinama su piliečiais ir miesto valstybės valdymo struktūra bei funkcijomis. Anglų kalboje viešosios politikos sąvokos kilmė siejama su definicijomis "policy" ir "politics". Kitos šiuolaikinės kalbos (rusų, vokiečių) turi tik vieną terminą (politik, politika), reiškiantį iš esmės tą patį, ką anglų kalboje [4;33-34]. Tai rodo, kad viešoji politika kaip definicija ir kaip praktika turi ilgą bei turtingą istorinę praeitį: nuo seno ji dažniausiai siejama su administracinės valdžios vadovavimu viešiesiems reikalams. Viešosios politikos sampratos raida visada buvo siejama su civilizacijos plėtra, kadangi istoriniai pokyčiai reikalavo sistemingų, racionalesnių valstybės valdymo, komercinės veiklos ir gamybos organizavimo, planavimo, koordinavimo ir biurokratinės kontrolės būdų [2; 30–31].
Politikos analizė suprantama kaip tam tikrų žinių apie politikos procesą suma. Svarbiausi politikos požymiai yra: tikslinga elgsena, veiklos pasirinkimas ir įgyvendinimas, politinių problemų sprendimas.
Viešąją politiką rengia ir vykdo valdžios institucijos bei asmenys , dirbantys šiose institucijose, ne valdžios struktūros irgi veikia viešosios politikos procesus ir atsakingi už tam tikrą veiklą. Modernioje visuomenėje viešoji politika kartais atsiranda staiga ir įgauna atsitiktinės elgsenos ir netikėtų sprendimų bruožų. Todėl viešoji politika privalo turėti strateginę, pagrindinę veiklos kryptį, įgyvendinimo programą, kadangi politinė aplinka reikalauja lanksčių politinės strategijos įgyvendinimo formų ir metodų įvairovės. Viešoji politika- tai tarsi atsakas į piliečių reikalavimus, interesus, skundus, prašymus, susijusius su valdžios institucijų, jų biurokratinio personalo veikla.
Analizuojant viešąją politiką, dėmesys dažniau koncentruojamas ne į pačią politiką, bet į valdžios ir valdymo institucijas, politinę elgseną ir procesus, viešosios politikos fazes ir procedūras, susietas su politikos veiksmais, sprendimų priėmimu bei politikos įgyvendinimu. Viešoji politika dažniausiai suprantama kaip valdžios pastangos reguliuoti visuomenėje kylančius konfliktus tarp interesų grupių, skirstyti materialines ir simbolines vertybes bei paslaugas, fiskalinės politikos svertais reguliuoti biudžetą ir pinigų srautus.
Viešosios politikos turinį ir veiklos kryptis geriausiai išreiškia priimami sprendimai. Sprendimai savo ruožtu daro įtaką teisėkūrai, potvarkiams, administracinio reguliavimo taisyklėms. Todėl viešosios politikos pajėgumą žymia dalimi lemia sprendimų rengimas ir jų įgyvendinimas, kadangi viešoji politika dažniau suvokiama pagal tai, ką valdžios institucijos atlieka, o ne pagal tai ką numačiusios ar ruošiasi atlikti. Bet kokio įstatymo priėmimas ir pakeitimas pats savaime dar negarantuoja įstatymo įgyvendinimo sėkmės ir sparčių pokyčių vienoje ar kitoje viešojo sektoriaus sferoje [5; 46-49], todėl būtina viešosios politikos funkcija – užtikrinti priimtų įstatymų, nutarimų vykdymą.
Viešoji politika gali būti pozityvi arba negatyvi. Negatyvioji jos forma pasireiškia tada, kai valdžios institucijos yra nepakankamai aktyvios ir būtiniems politiniams sprendimams neužtenka reguliavimo taisyklių, nutarimų ar aktų. Pozityvi viešoji politika remiasi teisėkūra, įstatymų autoritetu. Tada viešosios institucijos turi autoritetą, verčiantį piliečius ir organizacijas tinkamai elgtis ir veikti, tam naudojant įstatymų galią ir netgi prievartos priemones. Tokiu būdu viešoji politika gali reguliuoti valdžios struktūrų elgseną, siekiant įgyvendinti valstybės valia priimtus sprendimus [3;12].

Viešosios politikos rūšių tipologija
Bendriausia prasme viešoji politika gali būti klasifikuojama pagal jos tikslus ir vykdymo formas. Dalis autorių viešąją politiką skirsto į savarankišką ir procedūrinę.
Savarankiška- tai valstybės institucijų veikla, tiesiogiai skirstanti interesų grupėms naudą, nuostolius, prioritetus, kainas ir kt.
Procedūrinei politikai priskiriami organizaciniai viešosios politikos dalykai tokie kaip pasiruošimas, atsakomybės paskirstymas, politikos taisyklių, normų laikymasis.
Pagal efekto visuomenei lygmenį galima kita viešosios politikos tipologija. Šiuo atveju yra paskirstymo, perskirstymo reguliavimo, savireguliacijos politikos rūšys.
Paskirstymo politikos esmę sudaro paslaugų ir paramos įvairioms grupėms išdėstymas, skirstant viešuosius fondus. Vienas svarbiausių yra materialinių vertybių paskirstymas konkretiems viešiesiems tikslams įgyvendinti. Valdžia dažniausiai nustato galimybes, prekių paslaugų prioritetus, teikiančius tiesioginę naudą visuomenei. Politikos specialistai domisi, kaip racionaliai ši tiesioginė nauda paskirstoma visuomenei, nesvarbu, ar tai būtų valstybinio mokslo finansavimas, ar savivaldybių veikla, ar viešojo įdarbinimo galimybės. Perskirstymo politiką sudaro valdžios paruoštos priemonės, nukreiptos pakeisti pajamų, laisvių išdėstymą tarp visuomenės grupių. Reguliavimo politika suprantama kaip tam tikri apribojimai, limitai, taisyklės individų ar jų grupių elgsenai. Savireguliacijos politika panaši į reguliavimo politiką tuo, kad ji taip pat draudžia ir reguliuoja kai kuriuos procesus, bet tie procesai yra pačių reguliuojamų grupių remiami, nes būtent ji proteguoja tų grupių interesus. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2009-06-20
DalykasViešojo administravimo referatas
KategorijaViešasis administravimas
TipasReferatai
Apimtis16 puslapių 
Literatūros šaltiniai13 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis33.14 KB
AutoriusEgle
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2005 m
Klasė/kursas2
Švietimo institucijaAlytaus kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Viesoji politika ir analize [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 16 puslapių 
  • Alytaus kolegija / 2 Klasė/kursas
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą