Asmeninės neturinės vertybės ir teisės, kaip civilinių teisių objektai

Įvadas. Žmogaus teisė į būtinąją gintį (savigyną). Būtinosios ginties (savigynos) sąvoka. Teisėtos gynybos sąlygos. Būtinosios ginties ribų peržengimas. Veikla, kuri nelaikoma būtinosios ginties ribų peržengimu. Žmogaus garbės ir orumo gynimas. Garbės ir orumo sąvoka. Kitos sąvokos. Žmogaus garbę ir orumą žeminanti ir tikrovės neatitinkanti informacija. Garbės ir orumo gynimas civiliniais įstatymais. Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybė ir apribojimas. Privataus gyvenimo neliečiamumo sąvoka. Asmenys, kuriems taikomi privataus gyvenimo neliečiamumo apribojimai. Asmens susižinojimo slaptumas ir jo apribojimas. Privataus gyvenimo apsauga ir gynimas. Teisė į vardą. Teisė pakeisti lytį. Teisė į atvaizdą. Išvados.

Žmogaus teisės yra vientisos,nedalomos ir neatsiejamos. Tai nereiškia, kad jos yra vienodai svarbios, tarsi to paties nominalo banknotų kupiūros. Žmogaus teisių sistemoje yra tam tikra hierarchija, vienos teisės pagrįstai įvardijamos prioritetinėmis, užimančiomis aukščiausią vietą socialinių vertybių skalėje. Tokios teisės – tai žmogaus asmens, privataus gyvenimo ir nuosavybės neliečiamybė.
Žmogaus asmens esmė – jo gyvybė. Ji yra visų kitų prigimtinių ir įgytų teisių pagrindas. Jeigu nėra gyvybės, iš dalies netenka prasmės ir kitos žmogaus teisės, nesvarbu, kokia jų kilmė ir koks žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių katalogas yra įtvirtintas Konstitucijoje. Sveikata, kaip ir gyvybė, yra nuo žmogaus asmens neatsiejama socialinė vertybė.
Deramą vietą šių vertybių skalėje užima taip pat garbė ir orumas. Orumas yra neatsiejamas nuo dvasingumo, kuris suteikia žmogaus egzistencijai prasmę ir jį – homo sapiens išskiriame pasaulyje. Žmogaus tikrąja to žodžio prasme yra žmogus, kai jis suvokia save ne tik kaip natūralius biologinius poreikius turintį individą, bet ir kaip mąstančią, dvasingą, jaučiančią ir atjaučiančią asmenybę.
Žmogaus garbė ir orumas, lygiai kaip ir gyvybė bei sveikata, yra nedalomos ir neatimamos žmogaus asmens savybės.
Būtina žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida ir sąlyga – teisė į nuosavybę. Be jos kitos žmogaus teisės neturi materialaus pagrindo. Netgi turint omenyje sentencijas, kad ne viską galima nupirkti už pinigus.
Referate nagrinėjamos šios pamatinės, prioritetinės žmogaus teisės. Jos komentuojamos per žmogaus asmens, privataus gyvenimo ir nuosavybės apsaugos ir gynimo prizmę.

Konstitucijos 19 straipsnio nuostata įtvirtina žmogaus teisę i gyvybę, bet neužtikrina pačios gyvybės. Jos išlikimas yra susijęs su biologiniais ir visuomeniniais procesais, neprognozuojamais reiškiniais (pvz., gaisrais, katastrofomis, avarijomis) ir nenugalimos jėgos aplinkybėmis.
Vadinasi, Konstitucija nesiekia įtvirtinti to, kas neįmanoma – žmogaus gyvybės absoliučios apsaugos ar tam tikro gyvybės standarto. Konstitucija yra garantas, kad valstybė savavališkai neatims jo gyvybės, taip pat kad sudarys sąlygas normaliai žmogaus egzistencijai ir įgyvendins kompleksą priemonių, užtikrinančių teisę į gyvybę, jos apsaugą. ...