Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Asmenybė (6)

  
 
 
123456789
Aprašymas

Asmenybės samprata. Humanistinė teorija. Asmenybės struktūra. Asmenybės struktūra pagal Freudą. Išvados.

Ištrauka

Asmenybės, kaip nedalomos visumos, tyrinėjimas ypač suaktyvėjo XX amžiaus pirmoje pusėje. Tuo laikotarpiu buvo kritikuojamos tos psichologijos kryptys, kurios daugiausiai tyrė psichikos procesus, jų funkcijas ir individualius skirtumus. Atskirų psichikos procesų tyrinėjimai nesudarė galimybių pažinti vientisą asmenybę. G. Allportas tokių tyrimų nepakankamumą asmenybei pažinti iliustruoja E. Tulozo nesėkme, kurią šis patyrė aprašydamas žymaus prancūzų matematiko, fiziko ir filosofo A. Puankarė asmenybę. E. Tuluzas nustatė, kad A. Puankarė atmintyje galėjo išsaugoti vienuolikos skaičių eiles, pasižymėjo teisingomis skaičių asociacijomis, jo klausos vaizdiniai buvo aukščiausio lygio. Be to, jis mėgo muziką, nemėgo medžioklės, kentėjo nuo nemigos ir t.t. Tačiau E. Tuluzas prisipažino, kad visų tų savybių sintezė neatskleidė A. Puankarė kaip genijaus asmenybės.
Daugelis to meto žymių psichologų kėlė mintį, kad asmenybę pažinti galima ne atskirus jo elementus jungiant į visumą, o išeinant iš jos struktūros visumos. Asmenybės tyrimą svarbiausiu psichologijos tikslu laikė ir žymus rusų psichologas L. S. Vygotskis, kuris kritikavo požiūrį, kad žmogaus vidinio gyvenimo, kaip visumos, aprašymas yra poeto arba istoriko, o ne psichologo darbas. Svarbiausia psichologijos problema, jo nuomone, yra asmenybės ir jos raidos tyrinėjimas.
Asmenybės sudėtingumą ir jos tyrinėjimo sunkumus patvirtina ir tas faktas, kad nėra vieno visiems priimtino jos apibrėžimo. F. Allportas suskaičiavo, apie penkiasdešimt asmenybės apibrėžimų. Kartais kai kurių su asmenybe susijusių sąvokų turinys iš dalies sutampa, pavyzdžiui, asmenybė ir charakteris, charakteris ir temperamentas, todėl iš pradžių reikia išsiaiškinti asmenybės ir kai kurių jai artimų sąvokų prasmę.
Psichologinėje literatūroje dažniausiai sutiksime šias sąvokas: žmogus, asmuo, asmenybė, individas, individualybė.
Žmogus – tai pati bendriausia sąvoka, tai gyvybės evoliucijoje labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens). Žmogų galima aptarti kilmės atžvilgiu – jo atsiradimą ir raidą, taip pat kaip biologinį organizmą – jo anatominius ir fiziologinius ypatumus bei socialiniu atžvilgiu – kaip visuomeninę, istorinę, kultūrinę ir moralinę būtybę. Žmogumi domisi ir jį tiria įvairūs mokslai: biologijos, medicinos, filosofijos, humanitariniai ir socialiniai.
Atskiram žmogui žymėti vartojama individo sąvoka. Individas – tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu, išskirianti kokybinėmis ir elgesio ypatybėmis. Tai kiekviena atskira būtybė, savarankiškai egzistuojantis gyvas organizmas.
Negyvosios gamtos daiktams individo sąvoka netaikoma. Suskaldyto akmens dalys lieka akmenimis, nenustoja savitumo. Gyvi organizmai yra sudėtingos, tarpusavyje organiškai susijusių dalių sistemos. Jų gyvybingumas priklauso nuo atskirų dalių sąveikos, todėl jas suskaidžius gyvas organizmas žūva.
Ši sąvoka augalams taikoma tik išimties atveju, pavyzdžiui, Stelmužės ąžuolas, V. Krėvės apsakymų Grainio liepa. Gyvūnams išskirti iš kitų individo sąvokų taikoma dažniau. Tačiau ši sąvoka dažniausiai taikoma žmogui norint pažymėti asmenį tik su jam būdingomis savybėmis.
Asmuo – tai protingos prigimties individuali būtybė. Ši sąvoka vartojama tik kalbant apie žmogų, nes tik jis turi protingą prigimtį. Savita asmens žymė yra jo tapatybė. Viskas aplink mus ir mumyse pačiuose kinta, tačiau mes liekame tie patys. Asmuo ir savo vaikystėje, ir brandžiame amžiuje, ir senatvėje lieka tas pats. Žmogus auga, keičiasi jo išvaizda, gali keistis mąstymas, jausmai, pažiūros, tačiau asmuo visada yra tas pats. Kai žmogus pradeda įsivaizduoti, kad yra kažkas kitas. Pavyzdžiui, Napoleonas, tai rodo jo psichikos sutrikimą. Objektyviai žmogus savo tapatybės negali netekti. Jis tik gali subjektyviai ją išgyventi.
Asmuo yra vienkartinė, nepakartojama, savita būtybė, kurios niekas negali pakeisti. Jis yra laisvas subjektas ir laisvų veiksmų autorius.
Lietuvių enciklopedijoje asmens sąvoka apibrėžiama kaip grynai teisinė.
Asmuo laikomas iš prigimties protinga, individualia ir laisva būtybe. Taigi visi žmonės yra lygiaverčiai, nes visi yra asmenys ir privalo naudotis lygiomis teisėmis. Asmens vertė nepriklauso nuo žmogaus kilmės, rasės, tikėjimo, sugebėjimų arba jo atliktų gerų ir blogų darbų.
Žmonės labai skiriasi savo elgesiu ir laimėjimais. Kiekvienas žmogus yra iš prigimties protinga būtybė, dėl savo veiklos išsiskirianti kaip asmenybė.
Asmenybė – tai žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris laidžia jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Pasak C. Rogerso, gerai funkcionuojanti asmenybė yra žmogus, kuris visiškai atviras savo vidiniam ir išoriniam patyrimui, išgyvenantis savo buvimo šiame pasaulyje kasdieninę prasmę, sugebantis bendrauti su kitais žmonėmis. J. Pikūnas pateikia įvairių psichologijos krypčių atstovų nurodytus asmenybės brandos požymius: ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-06-14
DalykasAsmenybės psichologijos referatas
KategorijaPsichologija >  Asmenybės psichologija
TipasReferatai
Apimtis9 puslapiai 
Literatūros šaltiniai3
Dydis15.12 KB
Autoriusas
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas2
Švietimo institucijaPasvalio Petro Vileišio gimnazija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Asmenybe (6) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 9 puslapiai 
  • Pasvalio Petro Vileišio gimnazija / 2 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą