Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Filosofija>Senovės filosofija>Ką Aristotelis mąsto apie sielą
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Ką Aristotelis mąsto apie sielą

  
 
 
12345678910
Aprašymas

Įvadas. Aristotelio filosofijos vieta istorijoje. Aristotelis mąsto apie sielą. Kas yra siela. Maitinančioji siela. Juntančioji siela. Mąstančioji siela. Sugebėjimas judėti. Išvados.

Ištrauka

Aristotelio gyvenimas ir filosofinė kūryba (384-322 m. pr. m. e.) sutampa su tuo laikotarpiu, kai graikų valstybės – miestai pergyveno labai sunkią krizę: nepaliaujami tarpusavio karai, politinių partijų vidinės kovos, stiprėjo konfliktai tarp vergvaldžių ir vergų . Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo. Aristotelis buvo vienas iš tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yra ekonominė ir politinė krizė. Besirūpindamas savo tautos likimu, jis ėmėsi uždavinio: pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę (veikalas "Politika"). Jis manė, jog esamas socialinio ir politinio gyvenimo blogybes galima pasalinti ir paliekant vergovinę santvarką. Aristotelis savo reformomis norėjo jai suteikti tik didesnį pastovumą bei atsparumą.
Tačiau ypatinga Aristotelio filosofijos reikšmė glūdi ne jo pažiūrose į ekonominius ir politinius klausimus. Ji iškyla pirmiausia tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidžia pagrindinį savo mąstymo užmojį - sukurti, tokį universalų mokslą, kuris suvestų visus jo pirmtakų ieškojimus ir laimėjimus į sistemingą vienybę.
Aristotelio - įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate "Apie sielą". Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.
O kaip sielą apibrėžia Aristotelis? Remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais, Aristotelis analizuoja ir žmogų, kuriame mato du komponentus: kūną ir sielą . Santykis tarp tų komponentų atitinka santykį tarp formos ir materijos. Sielą Aristotelis aiškina natūraliai , remdamasis gamtamoksliniais principais .Ji yra kūne Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Visa, kas gyva turi sielą. Augalai turi maitinančią sielą, vegetatyvinę jėgą, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas Gyvulių sielos sudėtingesnės. Jose prie vegetatyvinių funkcijų prisideda dar juslė, geismingumas, sugebėjimas judėti . O žmogaus sieloje prie funkcijų, būdingų visai gyvajai gamtai, prisideda dar protas, kurį Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų.
Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas - tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-04-10
DalykasSenovės filosofijos referatas
KategorijaFilosofija >  Senovės filosofija
TipasReferatai
Apimtis7 puslapiai 
Literatūros šaltiniai2
Dydis14.79 KB
AutoriusAusra
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas1
Švietimo institucijaKauno Technologijos Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Ka Aristotelis masto apie siela [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 7 puslapiai 
  • Kauno Technologijos Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą