Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Charakteris (2)

  
 
 
1234567891011121314
Aprašymas

Charakteris. Bendrasis apibūdinimas. Charakterio struktūra ir bruožai. Charakterio patologiniai bruožai.

Ištrauka

Charakteris yra viena iš seniausiai pastebėtų ir mėgintų aprašyti asmenybės savybių. Pats žodis kilęs iš senovės graikų kalbos, lietuviškai reiškia bruožas, atspaudas. Dar IV amžiuje prieš Kristaus gimimą senovės graikų rašytojas Teofrastas savo veikale "Charakteristikos" aprašė 31 žmonių tipą, kai vyrauja kokia nors savybė (pataikavimas, plepumas ir kt.). [4, p.130].
Charakteris-tobulesnis psichinis darinys negu temperamentas: charakterio formavimasis neatsiejamas nuo asmenybės formavimosi, nuo viso jos turinio grožio-pasaulėžiūros, pažiūrų, įsitikinimų, interesų [3, p.32].
Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, jog charakteris, būdas, veiksmais ir elgesiu pasireiškiančių pastovių psichinių žmogaus ypatybių visuma. Fiziologinis charakterio pagrindas- aukštosios nervinės veiklos tipo savybių ir gyvenimo patirties bei auklėjimo suformuotos laikinųjų ryšių sistemos sintezė. Charakteriui būdinga individualių ir tipiškų bruožų vienovė. Charakterio, ypač jo tipiškų bruožų, formavimuisi lemiamą reikšmę turi socialinė aplinka, žmogaus veikla ir auklėjimas, individualūs bruožai remiasi daugiausia įgimtais charakterio pradmenimis [9, p.378]. Charakterio brandai ir pastovumui reikšmės turi amžius, patirtis, socialiniai pokyčiai, raiškiai-įgimtos savybės (temperamentas, aukštosios nervinės veiklos tipas, kūno sudėjimas) [12, p.23].
Ir V.Justickis teigia, jog charakteriu vadinama visuma individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis [6, p.6].
Taigi, vaikų gyvenimo, aplinkos bei materialinės sąlygos yra nevienodos, taip pat tėvai ir auklėja mažylius skirtingai. Ypač tai priklauso nuo tėvų socialinės padėties, profesijos, išsilavinimo. Be to, kiekvienas vaikas gauna skirtingą, t.y. individualių genų rinkinį, kuris lemia visas psichines ir fizines vaiko savybes. Tokia pati aplinka gali išugdyti įvairius charakterius [14, p.100].
Iš tikrųjų charakteris- nepakartojamas asmenybės bruožų derinys- tai žmogaus auklėjimo ir jo veiklos antspaudas . Sąlygos, kuriose nuo pat gimimo dienos auklėjamas vaikas, o svarbiausia. Žmonės, kurie jį supa, formuoja pagrindinius jo charakterio bruožus. O nuo tam tikro momento žmogus pats pradeda kalti, lieti, tobulinti savo charakterį. Čia yra saviauklos esmė. Galima kelti klausimą, nuo kokio amžiaus prasideda saviaukla? Kaip kam. Daugelis jau vaikystėje stengiasi išsiugdyti savyje vienus charakterio bruožus, atsikratyti kitų, o kai kurie, apskritai, apie tai beveik nesusimąsto. Tačiau sąvoka "antspaudas", kalbant apie charakterį, turi dar vieną labai svarbią reikšmę. Susiklostę žmogaus charakterio ypatumai patys uždeda antspaudą visoms jo mintims, jausmams ir poelgiams. Pagal tai mes ir sprendžiame apie vieno ar kito žmogaus charakterį [8, p.26,27].
Gyvenimo komplikuotumui didėjant ir naujoms blogybėms, įsigalint, auklėjimo uždaviniai plečiasi. Išimtis, deja, neauga vien dėl mokslinių ar technologinių žinių pagausėjimo. Reikia
1
pabrėžti, kad moralinis vystymasis ir aukštų vertybių išgyvenimas daugiausia priklauso nuo vaiko auklėjimo pilnumos ir nuo paskatinančių veiksnių ir momentų gausumo. Žmogus netampa nei racionalus, nei altruistiškai nusiteikęs vien dėl to, kad jam sueina 18 ar 21 metai. A.Robackas teisingai tvirtina, kad, nors beveik visi gali, bet dauguma neįgyja charakterio- vidinio moralinio kodekso, visiškai įsisąmonintos moralinių principų sistemos, pagrįstos kitų gerbimu, teisingumu bei atsakomybe už savo veiksmus [11, p.47]. Moralinis vystymasis prasideda anksti sugebėjimu atskirti gėrio ir blogio pasireiškimus. Tačiau jo vystymuisi reikia daug geros įtakos ir tinkamų modelių, iki jaunuolis pasiekia sąmoningai altruistinę charakterio plotmę arba universaliai vertingų principų pasisavinimą [11, p.15].
Kad ir kiek būtų taisyklių, kad ir kokie geri būtų jausmai, jei nepanaudojame kiekviena konkrečia galimybe veikti, charakteris gali likti taip ir nepasikeitęs į gerąją pusę. Gerais norais ir pragaras grįstas. "Charakteris", kaip sako J.S.Millis "yra visiškai suformuota valia"; o valia- tai, kaip jis ją supranta,- yra visuma polinkių veikti tvirtai, greitai ir tiksliai visais esminiais staiga iškilusiais nenumatytais gyvenimo atvejais. Polinkis veikti veiksmingai įsišaknija tik priklausomai nuo dažnumo, kurio iš tikrųjų įvyksta veiksmai, o smegenys įpranta prie jų [5, p.53].
Matome, jog asmenybė yra vientisa struktūra, kurios kiekviena ypatybė, kiekvienas bruožas glaudžiai susijęs su visais kitais. Ir kiekvieno žmogaus bruožai ir ypatybės susijusios savaip. Todėl žmonės tokie nepanašūs vienas į kitą. Visas šis nepakartojamas psichinių bruožų derinys ir vadinamas žmogaus charakteriu [8, p.70]. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-03-15
DalykasAsmenybės psichologijos referatas
KategorijaPsichologija >  Asmenybės psichologija
TipasReferatai
Apimtis13 puslapių 
Literatūros šaltiniai14
Dydis23.56 KB
AutoriusDeimante
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Failo pavadinimasMicrosoft Word Charakteris (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą