Filosofija, pasaulio išminčiaus (sophos; pvz., "septynių išminčių") arba žinačiojo (sophistes; pirmiausia kurio nors Sokrato laikų sofisto), kuris teikė žinių ir ugdė gebėjimus kūrybiškai plėtoti amatą ir sėkmingai veikti, išmintis. Pirmas spekuliatyvų aiškinimą pateikė Platonas. Jis kritikavo sofistą (sophistes), kuris tik mano žinąs, bet iš tikrųjų nežino, ir todėl negali patarti, kaip gerai ir teisingai pasilegti. Tiesa, sofistas apie daug ką turi nuomonę, tačiau nežino, kaip iš tikrųjų yra, kadangi jam nežinomoas visų daiktų būties ir jų reiškimosi bei paties žmogaus mąstymo ir pažinimo pamatas. Viską žino, vadinasi, yra sophos, tik Dievas. Tačiau žmogus yra philosophos, kuris iš meilės žinojimui ir noro teisingai veikti savo nežinojimą jau yra peržengęs, eidamas gyvenime šito, be abejo, nevisiškai pasiekimo tikslo kryptimi. Taigi Platono laikų (plėtojant ir tikslinant ikisokratikų sukurtus pradmenis) apibrėžiama pirmiausia teorijos ir praktikos siejimu mokslinant ir ugdant žmogų, paskui klausimo dėl pagrindo, taigi kartu ir prasmės, savitumu ir galiausiai nukreiptumu teisiog į "viską", į to, kas dievišką, pasauliška ir žmogiška, taip pat ir į mąstymo bei sakymo, suvokimo ir paties sprendimų priėmimo vieną tvarkingą visumą. Graikijos žemėje gimusi gana greitai nustatė fundamentines skirtybes ir sąryšius, tokius kaip esminė būtis ir besireiškianti esamybė, mąstymas, siekiantis nustatyti išliaknčias visuotinybes, ir kintančių atskirybių suvokimas. Šios sąvokos, varijuojamos ir plėtojamos – pirmas sėkmingai to ėmėsi Platono mokinys Aristotelis, - persmelkia visą Vakarų Europos filosofijos istoriją, labiausiai antikos laikotarpio ir viduramžių, bet taip pat ir naujųjų laikų. Nuo tada, kai pasibaigė Švietimo epocha, žmogus savo keliamiems klausimams pagrįsti atsparos ėmė ieškoti transcendentalinėje subjekto sąmonėje; subjektas čia savo suvokimą, pažinimą ir mąstymą supranta kaip vaizdinius, o daiktų tikrumą – kaip įsivaizduojamus objektus, daiktų objektyvybę. Iš Aristotelio perimtą teorinės ir praktinės skaidymą į disciplinas įtvirtino ypač Leibinzo ir Wolffo mokykla (teorinės filosofijos disciplinos: metafizika, onotologija, filosofinė teologija, kosmologija [gamtos], psichologija [antrapologija], logika, pažinimo teorija_, mokslo; praktinės filosofijos disciplinos: etika, socialinė, teisės ir valstybės [politikos]; čia dar įtraukiamos pirmiausia Aristotelio ir kitokiu būdu Kanto nuo minėtųjų disciplinų skiriamos poetinės (kūrybos) disciplinos – poetika, arba estetika, bei meno ir religijos filosofijos; ypatingą vietą užima istorijos ir filosofijos teorija) šių disciplinų filosofinį pobūdį sudaro tai, kad jos savo srities nelaiko tik atskira dalimi,o veikiau traktuoja ją kaip tikrovės visumos reiškimosi būdą, kad ir ypatingą. (Alois Halder "Filosofijos žodynas", Alma litter 2000m.). ...
Platonas. Aristotelis [speros.lt].doc
