Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Kultūrologija>Krašto muziejaus edukacinė veikla kaip regiono kultūros veiksnys
   
   
   
4
naudingas +4 / nenaudingas 0

Krašto muziejaus edukacinė veikla kaip regiono kultūros veiksnys

  
 
 
1234567891011121314151617181920212223242526272829303132333435363738394041424344454647484950515253545556575859606162636465666768697071727374757677787980818283848586878889909192939495
Aprašymas

Įvadas. Muziejus regiono kultūros kontekste. Bendras kultūros kontekstas. Muziejaus samprata. Muziejaus apibrėžimas, turinys ir istoriniai aspektai. Krašto muziejaus reikšmė ir paskirtis. Regioniniai muziejai užsienyje. Krašto muziejų teisinė bazė ir dabartinė būklė. Edukacinė veikla krašto muziejuje. Muziejaus paskirtis tenkinant gyventojų kultūros poreikius. Muziejus kaip švietimo institucija. Muziejaus edukacinė veikla: parodos ir ekspozicijos. Muziejaus edukacinės programos. Ikimokyklinio amžiaus vaikų ir pradinių klasių mokinių švietimas muziejuje. Paauglių švietimas muziejuje. Suaugusiųjų švietimas muziejuje. Muziejaus veikla tenkinant neįgaliųjų poreikius. Edukacinės veiklos formos. Paskaitos ir ekskursijos. Diskusijos. Žaidimai. Krašto muziejaus edukacinės veiklos galimybės. Edukacinės veiklos populiarumas. Edukacinės veiklos raida muziejuose. Aktualios edukacinės programos. Edukacinių užsiėmimų lankomumas. Regiono kultūros savitumas muziejaus edukacinėse programose. Edukacinių programų tematika. Edukacinių programų savitumą lemiantys veiksniai. Edukacinių programų temų populiarumas. Šiuolaikiška edukacinė veikla. Edukacinių programų temų realizacijos būdai ir priemonės. Informacinių technologijų naudojimas muziejaus edukacinėje veikloje. Naujų edukacinių programų pristatymas visuomenei. Išvados. Rekomendacijos. Santrauka. Summary. Priedai (2).

Ištrauka

Temos aktualumas. Lietuvos socialinei ir ūkinei raidai vis didesnę reikšmę turi šiuolaikinė kultūros politika, kryptingiau orientuota į visuomenės kūrybiškumo puoselėjimą, tautos bei krašto tapatybės kūrimą ir išsaugojimą.
Kultūra atlieka įvairias socialines funkcijas, kurias skatina pagrindiniai žmonių poreikiai: pirmiausia būtinybė spręsti konkrečias žmonių socializacijos, jų integracijos ir konsolidacijos problemas; tenkinti individualių ir grupės žmonių interesus; sudaryti sąlygas žmogaus kūrybinių galių ir veiklos formų sklaidai. Svarbiausios kultūros funkcijos yra socializacijos (perimti kolektyvinės visuomenės patirtį, socialines normas, kultūros vertybes ir simbolius tos visuomenės, kurioje jie gyvena), inkultūracijos (perimti anksčiau gyvavusios kultūros elementus, būdingus gimtajai kultūrai), integracijos (palaikyti žmonių vienybę, saugoti sukauptą socialinę ankstesnių kartų patirtį ir ja remtis), kūrybinė (atskleisti naujas vertybes, žinias, tradicijas, atnaujinti įsigalėjusias kultūros vertybes ir simbolius), pažintinė (susisteminti ir perteikti žinias), komunikacijos, informacijos, vertybinė ir kitos funkcijos (Andrijauskas, 2003: 336-350).
"Švietimo gairėse" (2002: 55) teigiama, kad būtina įveikti išlikusį kultūros politikos uždarumą, išplėsti jos dėmesio ir įtakos lauką, paversti ją integralia bendrosios šalies politikos dalimi, laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą ir nuolatinį kūrimą, puoselėti šios kultūros atvirumą. Itin svarbu užtikrinti kuo glaudesnį kultūros ir švietimo politikos sąveiką. Būtina stiprinti kūrybinį, interpretacinį švietimo santykį su Lietuvos kultūrine ir pilietine tradicija, stiprinti visuomenę integruojantį gyvos tradicijos vaidmenį, remtis krašto kultūrine ir pilietine tradicija, ją perteikti, interpretuoti ir plėtoti. To siekiant derėtų stiprinti edukacinį kultūros vaidmenį. Krašto švietimas vis nuosekliau turėtų būti suvokiamas ir plėtojamas kaip tautos kultūros dalis. Todėl reikia aktualinti krašto kultūros paveldą ir jo etninę įvairovę, inicijuojant ir remiant edukacines muziejų, kraštotyros, kultūrinio turizmo bei kitas programas. Reikia išplėtoti įvairių formų (formalaus, neformalaus ir informalaus) ugdymo sistemą, kuri būtų sujungiama į vientisą švietimo erdvę ir prieinama visiems gyventojams. Lanksti, darniai papildanti viena kitą formalaus, neformalaus ir informavaus švietimo struktūra sudaro sąlygas įvairių poreikių turintiems krašto gyventojams mokytis visą gyvenimą.
Besimokančios informacinės visuomenės ugdymo sistemoje svarbią vietą užima savišvieta. Jos paskirtis – suteikti galimybes žmogui nuolat savarankiškai mokytis, remiantis supančia informacijos erdve. Švietimas yra neatskiriama tautos kultūros dalis, kurios vienas iš tikslų yra perteikti tautinės ir etninės kultūros pagrindus, tradicijas ir vertybes, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, estetinei kultūrai ir pasaulėžiūrai formuotis, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, puoselėti krašto atvirumą ir dialogiškumą, išplėtoti gebėjimus ir patirtį, būtiną asmeniui – Lietuvos piliečiui, europinės ir pasaulinės bendrijos, daugiakultūrės visuomenės nariui (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 63 – 2853)). Svarbus švietimo kaitos, kultūros institucijų modernizavimo uždavinys – suteikti žinių pagrindus besimokančiai visuomenei. Bendromis kultūros ir švietimo politikos pastangomis būtina pasiekti, kad informacijos šaltiniai būtų prieinami kiekvienam gyventojui. Valstybinio švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatuose pabrėžiamas ypatingas dėmesys asmens patriotizmo, jo pilietinio, kultūrinio ir tautinio tapatumo ugdymui (Žin., 2003, Nr. IX-1700). Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme teigiama, kad neformaliojo švietimo paskirtis – tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Neformaliojo švietimo programas gali vykdyti ne tik muzikos, dailės, meno ir kitos mokyklos, bet ir kiti švietimo teikėjai (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 63 - 2853 )). Švietimo teikėjais gali būti ir kultūros įstaigos: bibliotekos, kultūros centrai ir muziejai.
Muziejai šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį. Jie apibrėžia praeities ir dabarties, tradicijų ir naujovių santykį, padeda nustatyti tradicijų, tautos, paveldo, civilizacijos identiteto ribas. Plintant postmodernizmui, muziejuose buvo sutelkiamos tradicijos, kanono, istorizmo, tautiškumo, elitinės kultūros vertybės. Pasak J. Kievišo, "tradicija – tai praeities egzistavimas dabartyje, aktualizuota praeities kultūra, būdas pritaikyti praeities patirtį dabarties reikmėms" (Kievišas, 2005: 95). XX a. pabaigoje muziejai transformavosi, ne tik reprezentavo "elitinę kultūrą" ir tautinį paveldą, bet ir dalyvavo šiuolaikinės, populiariosios kultūros procesuose. Jų veiklos diapazonas tapo labai platus – nuo švietimo iki masinių renginių ir švenčių organizavimo, paskaitų, konferencijų, leidybinės veiklos, šiuolaikinių menininkų parodų rengimo ir pan. (Lietuvos gyventojų kultūriniai poreikiai, 2004: 32). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2009-02-25
DalykasKultūrologijos diplominis darbas
KategorijaKultūrologija
TipasDiplominiai darbai
Apimtis91 puslapis 
Literatūros šaltiniai95 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis4.25 MB
AutoriusVirga
Viso autoriaus darbų6 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/Dėstytojasdoc. dr. Jonas Kievišas
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
FakultetasSocialinės komunikacijos institutas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Krasto muziejaus edukacine veikla kaip regiono kulturos veiksnys [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Diplominiai darbai
  • 91 puslapis 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 2 Klasė/kursas
  • doc. dr. Jonas Kievišas
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+4
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą