Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Filosofija>Senovės filosofija>Helenizmo epochos filosofija
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Helenizmo epochos filosofija

  
 
 
1234567
Aprašymas

Helenizmo epochos filosofija. Epikūras. Stoicizmas. Skepticizmas.

Ištrauka

Helenistinė filosofija – helenizmo laikais klestėjusi stoikų, epikūriečių, skeptikų ir kt. filosofija.
[Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Romualdas Ozolas. "Vyturys". V., 1988. 200psl.]
IV a. prieš m.e. pabaigoje pasirodo graikų vergovinės demokratijos krizės požymių. Dėl tos krizės Atėnai ir kiti graikų poliai neteko politinio savarankiškumo.
Atėnai įėjo į Aleksandro Makedoniečio sukurtos didžiulės valstybės sudėtį. Greitas tos valstybės suirimas, mirus užkariautojui, negalėjo sustabdyti tolesnio krizės vystymosi; jos šaknys giliai glūdėjo vergovinės visuomenės visuomeniniuose santykiuose. Toliau vystydamasi, toji krizė sukėlė gilius senovės graikų visuomenės dvasinio gyvenimo pakitimus ir sustiprino senovės graikų filosofijos stebėtojišką pobūdį. Ryšium su tuo atsiranda svarbiausios helenistinės filosofijos srovės :
Epikūrizmas
Stoicizmas
Skepticizmas
[Trumpa filosofijos istorijos apybraiža."Mintis",V.,1964.,66psl.]
Nors helenizmo epochos filosofų veikalai beveik visi dingo, tačiau filosofijos istorijos knygose šis laikotarpis yra išsamiai aprašytas, todėl čia apsiribojama šiomis keliomis pastabomis.
Poaristotelinėje Graikijoje pažinimo klausimais rašo epikūrininkai. Šis filosofas gimė Samos saloje, mokė filosofijos Kolofone,k Mitilene ir Lampsake, o 306 m. pr. Kr. Kartu su savo mokiniais persikėlė į Atėnus, kuriuose įsteigė savo filosofijos mokyklą – "Sodą", veikusią daugiau kaip aštuonis šimtus metų. Epikūras parašė apie tris šimtus kūrinių, kurie neišliko. Šis filosofas niekada nieko necitavo ir tuo didžiavosi. Jis niekino visus didžiuosius Graikijos išminčius – Demokritą, Platoną, Aristotelį...Jis sirgo didybės manija. Kai kurie senovės autoriai jį laiko plagiatoriumi, nes atkartoja Demokrito materializmą, Aristipo hedonizmą, tai yra malonumų filosofiją, ir kt.
Epikūrui siela – materialus kūnas, kuris kartu su tikruoju kūnu miršta. Nors jo filosofijoje dominuoja etika, kurios pagrindinis principas yra kūno malonumai, tačiau skyrė dėmesį ir pažinimo klausimams, t.y. kanonikai (gr. Kanon – taisyklė, norma). Kaip materialistas , jis pripažįsta pojūčių primatą visuose žmogaus reikaluose. Epikūrui pojūtis yra atsiskyręs nuo daikto atspindys , kuris, patekęs į jutimo organus, veikia sielą. Taigi tiesos kriterijus yra pojūčiai, kurių niekas negali paneigti. Jų teisingumo negali paneigti net protas, kuris pats priklauso nuo pojūčių duomenų. Kartu Epikūras teikia didelę reikšmę sąvokoms. Atsiradusios iš apibendrintų atvauzdų, jos turi būti aiškios ir tikslios, nes yra samprotavimo įrankis. Bendrąsias sąvokas Epikūras supranta kaip juslinio pažinimo apibendrinimo rezultatą, tačiau kaip tik mąstyme ir atsiranda klaidos, jeigu mintys nedera su juslių duomenimis. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-09-19
DalykasSenovės filosofijos referatas
KategorijaFilosofija >  Senovės filosofija
TipasReferatai
Apimtis6 puslapiai 
Literatūros šaltiniai3
Dydis14.28 KB
AutoriusIngrida
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas2
Švietimo institucijaŠiaulių Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Helenizmo epochos filosofija [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 6 puslapiai 
  • Šiaulių Universitetas / 2 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą