Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Biheviorizmas (2)

  
 
 
12345678
Aprašymas

Biheviorizmo istorijos raida. Socialinio darbo enciklopedijoje. Pagrindiniai I. Pavlovo teiginiai. Operantinio determinavimo teorija. Socialinio išmokimo teorija. Situacija. Šeimos ciklo teorija. Krizių teorija. Humanistinė teorija.

Ištrauka

Biheviorizmas (angl. Behaviour-elgsena) – dabartinės psichologijos kryptis, pagrindiniu savo objektu laikanti žmonių ir gyvūnų elgsena.
Biheviorizmas – XX a. pradžioje JAV, susiformavusi psichologijos kryptis, tyrimo objektu laikanti objektyviai registruojamas elgesio apraiškas. Ši psichologijos kryptis teigia, kad mokslo uždavinys yra tik stebėti ir aprašyti tas apraiškas Bihevioristai daugiausia tyrė gyvūnus ir tų tyrimų išvadomis mėgino paaiškinti kai kuriuos žmogaus elgesio dėsnius(žmogaus elgesys, jų teigimu, nuo gyvūnų skiriasi tik sudėtingumo laipsniu).Pagrindinė išsamiai tirta problema – išmokimas.
Šios krypties atstovai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Bihevioristai taip pat nagrinėjo mokymo ir išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių elgsenai. Kai kuriuose socialinės krypties teorijos aplinkos įtaka asmenybei savo suabsoliutina iki kraštutinumo. Tai pirmiausiai pasakyta apie biheviorizmą.
Kai kuriuose socialinės krypties teorijos aplinkos įtaka asmenybei savo suabsoliutina iki kraštutinumo. Tai pirmiausiai pasakyta apie biheviorizmą.
Bihevioristai mane priešingai negu kiti asmenybės psichologai. Jie visai nesidomėjo asmenybės vidiniu pasauliu. Neįmanoma moksliškai ištirti jausmų, minčių, nesąmoningų motyvų, nėra jokio būdo moksliškai tai stebėti ir registruoti. Vienintelis dalykas, ką galima tirti, - žmonių elgesys. Tik tai yra faktai, kuriuos galima stebėti, registruoti ir moksliškai analizuoti.
Be to, anot pirmųjų bihevioristų, gilintis į žmogaus vidų nėra svarbu. Asmenybė formuojasi ir veikia priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Svarbu tirti ir reguliuoti individų elgseną.
Biheviorizmas – tai požiūris, kad psichologija turėtų būti objektyvus mokslas, kuris tiria tik išorinį elgesį be nuorodų i psichikos procesus. Dauguma dabartinių tyrimus atliekančių psichologų sutinka su pirmuoju teiginiu, bet nesutinka su antruoju.
"Socialiniame darbe šis modelis pradėtas taikyti apie 1850-1860 metus. Modelio pagrindine prielaida laikytina nuostata, kad žmogaus elgesiui įtakos turi įvykiai, vykstantys jo aplinkoje. Pažinimo ir poveikio objektas yra elgesys, kurį galima determinuoti tinkama stimulų sistema, o ne ankstesni žmogaus raidos įvykiai, konfliktai, emocinė patirtis. Svarbiausi tampa dabarties įvykiai, turintys įtakos elgesiui, bei tikslūs poveikio būdai. Socialiniam darbuotojui, kuris laikosi šio modelio logikos, rūpi kaip, kada ir ką daryti, bet visiškai nerūpi atsakyti "kodėl" taip vyksta(ar įvyko), kitaip tariant, profesionalas domisi ne kliento elgesio priežastimis, bet pasekmėmis".
Taigi dirbant pagal bihevioristinį modelį mums, kaip socialiniams darbuotojams, neturi rūpėti kodėl kažkokia situacija įvyko, bet svarbiausia kokios tos situacijos pasekmės, kaip jos paveikė mūsų kliento vidų, psichiką.
"Socialinio darbo enciklopedijoje(1994) pateikiami šie pagrindiniai bihevioristinio modelio teiginiai:
1. išoriniai kintamieji (elgesys) yra prioritetiniai vidinių ( minčių, jausmų) procesų požiūriu;
2. svarbiausias dėmesys skiriamas žmogaus ir jo aplinkos išoriniams resursams, kurie turi įtakos rezultatų sėkmei;
3. tikslus įsikišimo procedūrų aprašas;
4. aiškus ryšio tarp diagnostikos ir poveikio numatymas;
5. išankstinis pageidaujamų rezultatų ir jo siekimo būdų numatymas ir analizė;
6. susidomėjimas atlygiu".
Šie pateikti pagrindiniai bihevioristinio modelio teiginiai parodo, kad socialinis darbuotojas tiksliai nusprendžia kiek jis galės padėti klientui, su klientu suderinamas pageidaujamų rezultatų siekimas ir įvykdymas, o taip pat ir atlygis.
Teorinėmis modelio šaknimis laikytinos kelios biheviorizmo teorijos, aiškinančios elgesio keitimąsi išmokimo pagrindu:
1. reakcijos sąlygojimo
2. operantinio determinavimo
3. socialinio išmokimo teorijos.
1.I.Pavlovas 1904 m. buvo apdovanotas Nobelio premija už virškinimo sistemos tyrimus. Vėliau jam kilo mintis sąlyginiu refleksų metodą taikyti gyvulių elgsenai tirti, tačiau šis fiziologas nevartojo jokių psichologijos terminų.kaip tik jo atlikti eksperimentai buvo tas pamatas, ant kurio susikūrė bihevioristinės teorijos.
Pagrindiniai I.Pavlovo teiginiai.
1. klasikinis sąlygojimas. Štai tipiškas eksperimentas. Tamsiame kambaryje, judesius ribojančiame narve, laikomas šuo. Uždegdamas šviesą po 30 sek. Maistas patenka į šuns snukį. Tai buvo pakartota keletą kartų. Po kurio laiko šviesa uždegama, o maisto neduodama. Šuniui seilės vis tiek išsiskiria. Pats šviesos uždegimas tiesiogiai niekaip nėra susijęs su seilių išsiskyrimo refleksu. Maistas – nesąlyginis dirgiklis; nereikia specialiai kurti reflekso, kad maistas sukeltų seilių išsiskyrimą, jis yra įgimtas, fiziologinis. Šviesa – sąlyginis dirgiklis; kad jis darytų poveikį, reikia sudaryti specialų sąlyginį refleksą. Vadinasi, seilių išsiskyrimas, reaguoja į maistą, - tai nesąlyginis refleksas, o reguojant į šviesą, - sąlyginis refleksas.
I.Pavlovas nustatė, kad lengviausiai sąlyginis refleksas susidaro tada, kai sąlyginis dirgiklis gaunamas prieš pat nesąlyginį dirgiklį. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-03-01
DalykasAsmenybės psichologijos referatas
KategorijaPsichologija >  Asmenybės psichologija
TipasReferatai
Apimtis7 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis14.07 KB
Autoriusjulija
Viso autoriaus darbų4 darbai
Metai2007 m
Klasė/kursas3
Švietimo institucijaKlaipėdos valstybinė kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Biheviorizmas (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 7 puslapiai 
  • Klaipėdos valstybinė kolegija / 3 Klasė/kursas
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą