Tėvų reikšmė ir teisės, formuojant vaiko vertybines nuostatas ir gyvenimo būdą

Tėvų reikšmė ir teisės, formuojant vaiko vertybines nuostatas ir gyvenimo būdą. Ugdomojo teisė teoriniame lavinime kyla iš ugdytojo atstovavimo ir gilaus įsitikimo, kad jo įdiegiamos vaikui idėjos yra teisingos. Šeimos atliktas darbas yra svarbiausia prielaida kitų auklėjimo grandžių veiklos sėkmei užtikrinti.

Auklėjimas – ne tik įtaiga, ne tik pavyzdys, ne tik stiprus autoritetas, - "tai savitas vaikų vertinimų, pasirinkimų, poelgių reguliavimas, kuris skatina bręstantįjį paklusti mikroaplinkai. Paklusti netik rodant nuolankumą, bet ir sąmojingai stengiantis būti čia suprastam, reikalingam, pripažintam. Efektyvus toks auklėjimas, kuris sudaro vaikui galimybę užkariauti autoritetą šeimoje, tenkinti savo esminį poreikį – bendrauti ir veikti. Šeima turi persitvarkyti taip, kad vaikas susilauktų įvertinimo." (J. Uzdila, "Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje", Vilnius, 1993, 48 psl.)
Ugdymas šeimoje pirmiausia, todėl ir yra reikšmingas, kad jis padeda koreguoti, plėtoti tai, kas įgimta. "Pabrėždamas šeimos reikšmę bręstančiai asmenybei, A. Maceina ją vadina grindžiamąją galią turinčiu veiksniu. Šeimoje glūdi kiekvieno žmogaus dvasinės raidos pradžia. Dora irgi rymo ant to, ką žmogui yra sukūrusi jo šeima. Joje įgyjamas jausminis doros pagrindas: meilė pasiaukojimas, savųjų pajautimas. Kas išsiugdo šeimos meilę, tas išsiugdys ir tėviškės bei tėvynės meilę. "Šeima yra prigimtasis ir pirmasis ne tik apskritai ugdymo, bet ir tautinio auklėjimo veiksnys",- tvirtino A. Maceina." ( J. Uzdila, "Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje", Vilnius, 1993, 14 psl.)
"Auklėjimas apima ne dalį vaiko asmenybės, o ją visą. "Žmogus, - rašo A. Maceina, - gali būti išlaisvinto proto ir išlaisvintos valios. Bet negalima suskaldyto žmogaus auklėti. Arba žmogus yra išauklėtas visas, arba jis visiškai neišauklėtas". Todėl tėvams nedera auklėti vaikų dalimis: atskirai jų protą, atskirai valią, atskirai darbštumą, atskirai meilę tėvynei, gamtai ir t. t. Į auklėjimą šeimoje reikėtų žiūrėti ir kaip į tėvų ir vaikų konstrukcinę sąveiką kultūros vertybių pagrindu. Mat tėvų siūlomas vertybes vaikai labiausiai priima kaip savas tada, kai pirmųjų bendravimas yra konstruktyvus. Tėvai auklėja savo vaikus ne kaip pavyksta, o remdamiesi tam tikromis vertybėmis, bendraudami ir bendradarbiaudami su savo sūnumis ir dukterimis. Kai tėvų ir vaikų bendravimas atraktyvus (patrauklus), sūnūs ir dukterys į jiems siūlomas vertybes žiūri palankiai. Tuomet bereikalinga prievarta. Todėl tėvai, kurie gerbia asmenybės laisves ir teises, džiaugiasi vaikų savarankiškumu, autonomija, laisvais apsisprendimais, asmenine atsakomybe. Tėvas ir motina neslopina vaiko individualybės dėl "aukštesnių interesų". ...