Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Psichologija>Raidos psichologija>Šeimos įtaka vaiko asmenybės vystymuisi
   
   
   
naudingas +1 / nenaudingas -1

Šeimos įtaka vaiko asmenybės vystymuisi

  
 
 
1234567891011121314151617181920
Aprašymas

Įvadas. I dalis. Šeimos vaidmuo ugdant asmenybę. Auklėjimo šeimoje tikslai ir uždaviniai. Tarpusavio santykių tipai šeimoje ir jų vaidmuo formuojant vaikų charakterius. Šeimyninių santykių tipų klasifikacija. Auklėjimo stilių klasifikacija. Auklėjimo tipų įtaka vaiko elgesiui, jo asmenybės formavimosi ypatumai. Kai kurios auklėjimo šeimoje klaidos. Auklėjimas ir emocinio kontakto būtinybė. Auklėjimas ir gyvenimo prasmės poreikis. Auklėjimas ir siekiamybių poreikis. Auklėjimas kaip apibrėžtos sistemos realizacija. Auklėjimas kaip apibrėžtų vertybių formavimas. Harmoningų santykių formavimo šeimoje pagrindai. Dialogas. Vaiko supratimas (priėmimas). Ryšys tarp vaiko lyties ir gimimo eilės šeimoje. Išvados.

Ištrauka

Auklėjimo klausimas - svarbiausias žmonijos egzistencijoje, nes turi tiesioginį ir betarpišką ryšį su žmonijos evoliucija. Jei į žmogaus esmės raišką, jo charakterio formavimąsi žiūrėsime kaip į tikslą, tai auklėjimas sukuria patį žmogų. Todėl labai svarbu teisingai iškelti šį klausimą, nes nuo to priklauso likimas tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos. Šiam klausimui, jo neabejotinai reikšmei, visada buvo ir yra skiriamas ypatingas dėmesys visuose žmonijos išsivystymo lygiuose.
Tradiciškai pagrindinė institucija žmogaus auklėjime, pradedant nuo gimimo ir baigiant subrendusia asmenybe, buvo ir bus šeima. Būtent šeimoje žengiami pirmieji žingsniai auklėjant ateities žmogų, ugdant jame apibrėžtas vertybes, idėjas ir požiūrius. Savo pirmąsias gyvenimo pamokas žmogus gauna šeimoje, būtent šeimoje susiklosčiusi aplinka pradeda formuoti ir jo būsimą charakterį. Jau pagal vyraujančias šeimos struktūras, pagal vaidmenų pasiskirstymą ir atmosferą, vyraujančią šeimoje, galima spręsti apie visuomenę ir netgi valstybę. Šeima – tai tas stebuklingas veidrodis, kuriame kaip pasakoje atsispindi visos asmeninio ir visuomeninio jos narių gyvenimo peripetijos, tautos ir šalies kultūros bei moralės išsivystymo lygiai.
Šeima - viena seniausių visuomenės institucijų. Tokia pat sena ir jos problemų sprendimo praktika, kuria ilgą laiką užsiėmė dvasininkai, medikai, teisininkai. Bet jau ankstyviausiuose žmonijos istorijos ženkluose (maginiuose ritualuose, mituose) aptinkame psichologinių bandymų veikti šeimos gerovę ir darną. Dauguma rašytojų, filosofų ir mąstytojų savo kūriniuose kreipiasi į šeimą, akcentuodami jos problemas kaip pačias opiausias, pačias svarbiausias visuomenės problemas, nuo kurios sprendimo labai daug kas priklauso.
Tačiau profesionalios psichologinės paramos šeimai - šeimos konsultavimo, šeimos psichoterapijos - istorija tesiekia XX a. antrąją pusę, nors pirmoji profesionali, oficialiai veikusi šeimos konsultacija įkurta dar 1911 m. Vokietijoje. Vis dėlto ir per šį gana trumpą laikotarpį profesionalios psichologinės paramos šeimai teoretikai ir praktikai sparčiai kūrė šeimos santykių ir ją ištinkančių krizių teorijas, tobulino šeimos pažinimo ir poveikio jai metodus bei praturtino asmenybės raidos sampratą duomenimis apie artimiausios mikrosocialinės aplinkos įtaką jai.
Profesionali psichologinė parama šeimai yra ir atsakas į šiuolaikinio žmogaus problemas. Sparčios gyvenimo permainos, žmonių bendrumo netradicinių formų (antrųjų santuokų, teisiškai neregistruotų sugyvenimų, nepilnų šeimų ir kt.) plitimas sukelia ir psichologinių problemų, kurias būtų sunku apibūdinti klinikiniais terminis. Be to, vis daugiau duomenų patvirtina, jog šeiminių ryšių iširimas ar nesugebėjimas juos sukurti gali tapti psichine trauma ne tik tėvams, bet ypač vaikams. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju psichologinė parama skiriama individui. Jo konsultavimas ar psichoterapija nėra pakankamai veiksmingi, todėl paramos objektu tampa specifinėmis savybėmis pasižyminti šeiminė sistema.
Tai, ką vaikas įgauna šeimoje vaikystės metais, jis išsaugo visą savo gyvenimą. Šeimos, kaip auklėjimo institucijos, svarba yra ta, kad joje vaikas praleidžia didžiausią savo gyvenimo dalį ir pagal poveikį asmenybei nė viena institucija negali lygintis su šeima. Joje užsimezga vaiko asmenybės bruožai, ir iki patekimo į mokyklą jis jau būna pusiau susiformavęs kaip asmenybė. Šeima – ypatingos kilmės kolektyvas, auklėjime vaidinanti pagrindinę, ilgalaikę ir svarbiausią rolę.
Teigiamas šeimos poveikis vaiko asmenybei yra tas, kad niekas, išskyrus pačius artimiausius jam šeimos narius – mamą, tėtį, močiutę ar kt., – nesielgia su juo geriau, nemyli jo taip ir tiek juo nesirūpina. Jokios socialinės institucijos negali padaryti tiek žalos auklėjant vaikus, kiek gali padaryti šeima.
Ryšium su ypatingu šeimos auklėjamuoju vaidmeniu kyla klausimas, kaip padaryti, kad teigiamas šeimos poveikis, auklėjant vaiką, būtų maksimalus, o neigiamas minimalus. Mano darbo tikslas ir bus susijęs su šio klausimo sprendimu.
Sprendžiant šį klausimą būtina tiksliai nustatyti socialinius – psichologinius šeimos vidaus faktorius, turinčius reikšmės auklėjimui, pasakyti apie tradicines auklėjimo šeimoje klaidas, jų pasekmes ir kovos su jomis (klaidomis) būdus. Tai – šio darbo užduotys. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-05-01
DalykasRaidos psichologijos referatas
KategorijaPsichologija >  Raidos psichologija
TipasReferatai
Apimtis18 puslapių 
Literatūros šaltiniai10
Dydis47.74 KB
AutoriusEglė
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Švietimo institucijaLazdijų r. savivaldybės Veisiejų vidurinė mokykla
Failo pavadinimasMicrosoft Word Seimos itaka vaiko asmenybes vystymuisi [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 18 puslapių 
  • Lazdijų r. savivaldybės Veisiejų vidurinė mokykla
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą