Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teisė>Civilinė teisė>Socialinė teisė. Globa
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Socialinė teisė. Globa

  
 
 
12345678910
Aprašymas

Įvadas. Socialinė teisės paskirtis. Socialinės teisės samprata ir paskirtis. Teisinės globos samprata ir grupės. Išvados.

Ištrauka

Iki 1990 metų globos politikai daugiausia dėmesio skyrė institucinei pagyvenusiųjų, fiziškai ir psichiškai neįgaliųjų priežiūrai. Per pastaruosius 10 metų skaičius ir tokių įstaigų įvairovė išaugo, atsirado nevalstybinės globos įstaigos, o neinstitucinės globos formos sulaukė didesnio dėmesio ir paramos.(1)
1998 m. buvo 29 nevalstybinės globos įstaigos pagyvenusiems žmonėms, o viešosios globos įstaigos perėjo savivaldybių ir apskričių pavaldumui. Keliuose apskritims priklausančiuose senelių globos namuose buvo įsikūręs 1771 asmuo, o penkiasdešimtyje savivaldybėms priklausančių įstaigų gyveno 1701 vienas pagyvenęs asmuo.(1)
Iš 4173 globos namuose esančių asmenų 76 procentai buvo vyresni negu 65 metų. Apie 30-ai procentų globotinių neįgaliųjų priežiūros namuose teikiama intensyvi slauga. Apie 30 procentų išlaikymo kaštų kompensuojama iš globotinių senatvės ar invalidumo pensijų (sumokama 80 procentų faktinės pensijos sumos). Likusi globotinių kaštų išlaikymo dalis apmokama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.
Turint omenyje, kad daug hospitalizacijų kaimiškose vietovėse atliekama slaugos ar globos tikslais, buvo pradėtas kurti slaugos ligoninių tinklas, pagrindinai buvusių nedidelių bendrojo profilio ligoninių vietoje. Dalį socialinės globos paslaugų teikia ir gydymo įstaigos. 1997 metais daugiau negu 30 procentų socialinės globos įstaigų darbuotojų turėjo medicininį išsilavinimą. Deja, koordinacija tarp dviem skirtingoms ministerijoms priklausančių įstaigų lig šiol gana prasta.(1)
Nors Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas oficialiai įteisina pagalbą ir slaugą namuose, tačiau bendruomenės (ne institucinė) slauga Lietuvoje yra gana mažai paplitęs reiškinys. Šias paslaugas bendruomenei teikia slaugytojai ir socialiniai darbuotojai. 1997 metais 2200 slaugytojų teikė slaugos ir globos paslaugas šalyje, tačiau akivaizdu, kad esamas paslaugų poreikis negali būti patenkintas tokiomis pajėgomis. 1998 metais institucinėms globos ir slaugos įstaigoms buvo skirta 209 milijonai litų, o paslaugoms bendruomenėje (namuose) - tik 9 milijonai litų. Tad galima sakyti, kad praktiškai bendruomenės socialinė globa lieka pačių šeimų rūpesčiu.(1)


Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl skirta jį valdyti atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį. Jeigu remsimės teisiniu etatizmu, tai teisės socialinė paskirtis – įtvirtinti valstybės ir už jos stovinčios ekonomiškai ir politiškai vyraujančios žmonių grupės (klasės) valią, o jeigu vadovausimės pilietinės teisės samprata, tai teisės paskirtis – apsaugoti visų visuomenės narių pagrindines teises ir laisves vienodai veiksmingomis priemonėmis.
Teisės sampratų kaitos priklausomybė nuo socialinės paskirties. Ši teisės samprata yra etatistinė, ji negali remtis jokia kita metodologija, kaip tik teisiniu pozityvizmu. Todėl valstybės prievarta garantuoja šias teises, t.y. kokias ji taisykles nustato, tokia ir būna teisė. Teisė apibrėžta objektinės teisės pirmumu, tai bet kokia privaloma taisyklė, garantuota valstybės prievarta.
Žmogaus teisė kaip pozityvios teisės socialinės paskirties objektas. Gimęs žmogus jau turi savo teises, valstybė jį gina atsižvelgiant į reglamentuotus įstatymus, tuo norima pasakyti, kad teisės nei įgyjamos, nei paveldimos, jas "atsineša" ir kūdikis. Taigi valstybės paskirtis yra ginti šias teises. Tai, kad žmogaus teisės turi būti taisyklingai suformuluotos, užrašytos konstitucijoje ir kituose svarbiuose dokumentuose ir idėją apie žmogaus pagrindines teises, kurias jie įgyja nuo pat pradžių išplėtojo XVII a. anglų filosofas Dž. Lokas.
"Pirmas žmogaus teisių katalogas buvo "Virdžinijos teisių bilis" (Virgina Bill of Rights, 1776 m. Birželio 12 d.), šiandien žmogaus teisės kodifikuotos daugelyje dokumentų: Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija (1789), Jungtinių Tautų chartija (1948), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950)."(2)
Žmonių nuomone, orumas, kaip žmogaus savybė nėra įgimta, taip pat nei paveldima, nei atrandama - tai įgyjama savybė, tobulinant savo gebėjimus, ieškant ir, be abejo, atrandant. O bendradarbiavimui kurti ir garantuoti orumas kyla iš žmonių lygiateisių santykių.
E. Spruogis sako: "Iš prigimtinių teisių šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą. Pripažįstama, kad kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, kuris yra svarbiausias teisių šaltinis <…>. Žmogaus gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmoniškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes. Žmogaus gyvybė ir orumas <…> yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės."(3) ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-03-07
DalykasCivilinės teisės referatas
KategorijaTeisė >  Civilinė teisė
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai5
Dydis16.39 KB
AutoriusArturas
Viso autoriaus darbų4 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Švietimo institucijaKauno Technologijos Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Socialine teise. Globa [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 8 puslapiai 
  • Kauno Technologijos Universitetas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą