Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teisė>Civilinė teisė>Lietuvos Respublikos (LR) civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Lietuvos Respublikos (LR) civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka

  
 
 
1234567891011121314151617181920212223242526
Aprašymas

Įžanga. Prigimtinė ir pozityvioji teisės. Viešoji ir privatinė teisės. Privatinė ir civilinė teisės. Lietuvos Respublikos (LR) civilinės teisės raida. Civilinės teisės samprata. Civilinės teisės tikslas. Civilinės teisės funkcijos. Lietuvos Respublikos (LR) Civilinės teisės reguliavimo dalykas. Civilinio teisinio reguliavimo metodas. Civilinės teisės principai. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų. Civilinės teisės sistema. Išvados. Schemos.

Ištrauka

Kas yra teisė? Ar galima teigti, kad teisė tai per tūkstantmečius susiformavusių moralinių nuostatų elgesio taisyklės, kuriomis vadovaujamasi visuomenėje ir kurios padeda išlaikyti visuomenėje tvarką ir žmonių yra laikomos teisingomis?
Juk žmonėms yra būtinas poreikis atskirti, kas yra teisėta, o kas ne, nes priešingu atveju ne visada bus aišku ne tik, ko privalu laikytis, o ko ne, bet ir ar galima iš kitų reikalauti tam tikros taisyklės laikymosi. Visuomet tam tikri ritualai (liudytojai, žynio atliekami veiksmai, pagarbos teismui parodymas, priesaika) padėdavo tai nustatyti. Teisės doktrinoje įprasta įsivaizduoti ir bekompromisiškai teigti, kad teisė - kažkieno valios kūrinys (kažkas "nustatė" taisyklę). Kyla poreikis ieškoti, kas ją nustatė. Vadovaujantis šiuo principu neišvengiamai tenka spręsti ir kitą problemą - kas yra tas suverenas, iš kurio kyla visa galia nustatyti privalomas taisykles. Į šį klausimą bando atsakyti ir dvi pagrindinės teisės kilmės aiškinimo kryptys - pozityvistinė ir prigimtinės teisės. Abi jos teigia, kad yra kažkas, kas nustato taisykles (arba valdžia - kokias ir kada nori, arba Kūrėjas - visiems laikams).

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais. Pozityvioji teisė - tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lietuvoje ir pan.
Dėl pozityviosios teisės esmės ginčų nekyla. Visų tam tikros valstybės nustatytų ar sankcionuotų taisyklių sistema, reguliuojanti tiek pačios valstybės bei jos institucijų, tiek fizinių asmenų, jų kolektyvinių junginių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su valstybe bei jos institucijomis, yra laikoma pozityviąja teise.
Prigimtinės teisės klausimas sudėtingesnis. Prancūzijos teisininkas Julliot de la Morandiere prigimtinę teisę apibūdina kaip idealių teisės normų, aukštesnių už pozityviąją teise, visumą, kylančią iš prigimtinės daiktų tvarkos. Apie prigimtinę teisę jau kalbėjo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, romėnų teisininkai.
"Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje", priimtoje 1789 metais Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, ypač akcentuojamos žmogaus prigimtinės teisės. Įsimintini tų filosofų suformuluoti tradiciniai prigimtinės teisės bruožai, kurie nenustojo reikšmės ir šiomis dienomis.
• Prigimtinė teisė yra amžinų ir nekintančių normų visuma. Jos pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.
• Šios normos paprastai gali būti atskleistos žmogaus proto.
Šie bruožai, manau, leidžia suvokti, kad jokių rašytinių prigimtinės teisės normų nėra. Yra žmogaus prigimčiai, jo normaliam gyvenimui būtini principai, reikalavimai, kuriuos galima įgyvendinti tik pagrindus pozityviosios teisės normomis, nes tos normos garantuos jų įgyvendinimą. Kuo demokratiškesnė valstybė, tuo geriau ji suvokia ir tobuliau pagrindžia prigimtinės teisės normų reikalavimus pozityviosios teisės normomis, garantuodama jų įgyvendinimą.
Romėnų teisininkai kalbėjo apie prigimtinę teisę, tačiau pozityviosios teisės normos vergų nepripažino žmonėmis, jie buvo tik daiktai. Viduramžiais pusiau daiktais buvo laikomi ir baudžiauninkai. Pirmieji visiškai, o antrieji iš dalies neturėjo teisnumo ir veiksnumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, skelbianti, kad "žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės", yra tik programinė nuostata, kuri mūsų sąlygomis negali būti iki galo įgyvendinama. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-12-02
DalykasCivilinės teisės referatas
KategorijaTeisė >  Civilinė teisė
TipasReferatai
Apimtis24 puslapiai 
Literatūros šaltiniai8
Dydis42.8 KB
AutoriusDovile
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/DėstytojasH. Šadžius
Švietimo institucijaKauno Technologijos Universitetas
FakultetasSocialinių mokslų fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Lietuvos Respublikos (LR) civiline teise kaip privatines teises saka [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 24 puslapiai 
  • Kauno Technologijos Universitetas / 2 Klasė/kursas
  • H. Šadžius
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą