Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Viešasis administravimas>Informacinė visuomenė ir naujoji viešoji vadyba
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Informacinė visuomenė ir naujoji viešoji vadyba

  
 
 
123456789101112
Aprašymas

Įvadas. Informacinės visuomenės samprata. Informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje. Informacijos apsauga. Informacinės visuomenės perspektyvos. Naujosios viešosios vadybos samprata. Naujosios viešosios vadybos įgyvendinimas ir efektyvumas. Menedžerizmas. Išvados.

Ištrauka

Šiuolaikiniame pasaulyje žinios tampa neatsiejamu ekonomikos pagrindu. Vis didesnę nacionalinio produkto dalį sukuria žmonės, kurių veikla yra susijusi su informacijos technologijų kūrimu, taikymu ir platinimu. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius pasiekė stulbinančios pažangos informacijos efektyvaus kaupimo, valdymo, pateikimo, spartaus ir tikslaus perdavimo įvairiais atstumais srityje. Prie pasaulinio kompiuterių tinklo (interneto) galima prisijungti ir juo naudotis bet kurioje pasaulio vietoje dirbančiam asmeniui patogiu laiku. Visi šie požymiai rodo, kad visuomenė kokybiškai keičiasi – vystosi informacinė visuomenė.
Naująją viešąją vadybą galima suprasti kaip būdą valstybės reikalams tvarkyti, kuris išsirutuliojo iš tradicinio "veberinio" administravimo ir įtvirtino naują požiūrį į politikos ir administravimo sąveiką, sprendimų priėmimą, viešojo ir privataus sektorių santykius, demokratinių valdymo procesų plėtrą ir visa tai išryškino. Tai yra naujoji viešoji vadyba XX a. pabaigoje tapo viešąjį sektorių modernizuojančių politinių, socialinių, teisinių ir administracinių pertvarkymų visuma.
Šiame darbe apžvelgsiu informacinės visuomenės atsiradimą, jos sampratą ir ateities vizijas bei naujosios viešosios vadybos svarbą, sampratą, efektyvumą bei naudingumą.

Visose demokratinėse valstybėse viešasis administravimas siejamas su informacine visuomene, todėl tikslinga ją apibūdinti šiek tiek plačiau.
Trumpai galima pasakyti, kad informacinė visuomenė yra tokia visuomenė, kuri gali gauti ir gauna informaciją apie valstybės institucijų veiklą teisės aktų nustatyta tvarka.
Informacijos laisvės įstatymas pirmą kartą buvo priimtas Švedijoje 1776 m. ir tik po 200 metų toks įstatymas priimtas kitose Skandinavijos, Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse. Toks laiko skirtumas susijęs su visų rūšių valdžių ir administratorių siekiu slėpti nuo visuomenės savo veiklos procedūras, priimamus sprendimus ir rūpinimąsi savo gerove. Be to, informacijos slėpimas nuo visuomenės padidina biurokratų reikšmingumą ir galias, saugo juos nuo kritikos, trukdo atskleisti kyšininkavimo, korupcijos ir giminystės ryšiais susijusių grupių egzistavimo faktus įvairiose valdžios struktūrose, administratorių klaidas ir net nusikaltimus.
Žygis prieš valdymo slaptumą faktiškai prasidėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Tai įvyko todėl, jog pasaulis buvo sukrėstas fašistinės Vokietijos manipuliacijomis informacija. Lygiai taip pat elgėsi ir buvusioji Sovietų Sąjunga. 1964 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pažymėjo, kad "... informacijos laisvė yra pagrindinė žmogaus teisė ir yra visų laisvių atramos taškas". 1948 m. Žmogaus Teisių Deklaracijoje parašyta, jog "... kiekvienas pilietis turi teisę turėti išreikšti savo nuomonę, laikytis šios nuomonės, gauti informaciją be apribojimų".
Remiantis šiuo teiginiu, valstybė valdoma demokratiškiau. Piliečiai, stebėdami administratorių veiksmus, turi galimybę juos vertinti objektyviai, todėl visa informacija, išskyrus kai kurias jos rūšis, visuomenei turi būti prieinama. Vadinasi, turi būti nustatyta racionali riba tarp atvirumo ir slaptumo, kad nenukentėtų valstybės interesai, asmeniniai ir verslo reikalai.
Valstybių numatytos informacijos paskelbimo išimtys šiek tiek skiriasi, tačiau visos valstybės daugiau ar mažiau riboja: informaciją, susijusią su priimamų sprendimų ekonominiu finansiniu pagrindimu, informaciją, susijusią su gynybos, valstybės saugumo ir tarptautinių santykių problemomis; kai kurių teisės aktų įgyvendinimo dokumentus; informaciją apie kai kurios šalies ekonominius rodiklius, nustatančius valstybės galimybes vykdyti ekonomiką (devalvuoti valiutą, įvesti naujus mokesčių tarifus ir pan.); svarbiausius parengiamuosius dokumentus, jei jų paskelbimas padarytų valstybei žalos; dokumentus susijusius su individų asmeniniais reikalais; informaciją apie komercinių organizacijų veiklą.
Visose demokratinėse Vakarų šalyse pripažįstamas klientų ir teisininkų bendravimo konfidencialumas.
Slapti dokumentai gali būti paskelbti praėjus įstatymų nustatytam terminui. Abejojant dėl konkrečios suteikimo, paprastai nustatoma, kokia institucija ar konkretus pareigūnas sprendžia šį klausimą. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, JAV, galioja nepriklausoma administracinės veiklos apžvalgos tradicija. Prireikus teismai sprendžia ginčus dėl informacijos suteikimo. Kitose šalyse, tokioje kaip Prancūzija, Kanada, Naujoji Zelandija, teismai tokių įgaliojimų neturi ir klausimus dėl informacijos suteikimo sprendžia administracinis tribunolas arba ypatingasis įgaliotinis informacijos klausimais.
Nepriklausomų apžvalgininkų galios skirtingose šalyse nėra vienodos. Kuo informacija aktualesnė, tuo mažiau tikėtina, kad bus gautas aukščiausio pareigūno leidimas ją atskleisti. Pavyzdžiui, Australijoje ministras gali išduoti sertifikatą, suteikiantį teisę gauti tam tikros rūšies dokumentus. Kai toks sertifikatas yra išduotas, galutinį sprendimą dėl informacijos atskleidimo priima ministerija, atsakinga parlamentui už tokius sprendimus. Vadinasi, nors įstatymų dėl teisės į informaciją laikomasi besąlygiškai, vis dėlto valstybės institucijos prisiima tam tikrą atsakomybę už informacijos atskleidimą anksčiau nustatyto laiko.
1966 m. JAV priimtas Informacijos laisvė aktas (Freedom of Information Act), numatantis visuomenės teisę gauti informaciją iš federalinių agentūrų, išskyrus kai kurias išimtis. Pagal šį įstatymą kiekvienas individas gali pateikti reikalavimą raštu dėl federalinių agentūrų dokumentų kopijų. Šiam įstatymui nepaklūsta Kongresas, federaliniai teismai ir prezidentui patariantys vykdomosios valdžios padaliniai. Valstybės institucija privalo parengti arba surinkti informaciją pagal paklausimą, jei tik ji tokią informaciją turi. Kiekviena institucija yra parengusi Informacijos laisvės akto įgyvendinimo taisykles ir tvarką. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2011-02-23
DalykasViešojo administravimo referatas
KategorijaViešasis administravimas
TipasReferatai
Apimtis11 puslapių 
Literatūros šaltiniai5
Dydis29.72 KB
AutoriusRaima77
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2011 m
Klasė/kursas3
Mokytojas/DėstytojasDr. T. Limba
Švietimo institucijaMykolo Romerio Universitetas
FakultetasSocialinės informatikos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Informacine visuomene ir naujoji viesoji vadyba [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 11 puslapių 
  • Mykolo Romerio Universitetas / 3 Klasė/kursas
  • Dr. T. Limba
  • 2011 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą