Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Psichologija>Socialinė psichologija>Socialinės, edukacinės, psichologinės savižudybės problemos ir jos prevencija
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Socialinės, edukacinės, psichologinės savižudybės problemos ir jos prevencija

  
 
 
123456789101112131415161718192021222324
Aprašymas

Įvadas. Savižudybės proceso etapai. Presuicidinis sindromas. Savižudybės rizikos faktoriai. Savižudybės paauglystėje. Savižudybės grėsmės ženklai. Savižudybių prevencija. Savižudybių prevencijos organizavimo mokyklose galimybės. Prevencinės komandos formavimo mokyklose principai. Savižudybių prevencijos programų rengimas. Postvencinės pagalbos organizavimas. Išvados.

Ištrauka

Savižudybė – tai savarankiškas ir numatytas savo gyvybės nutraukimas. (E.Diurkhleim 1994)
E.Diurkhleim savižudybę sieja su kompleksu veiksnių. Svarbiausias jų – priklausymas grupei ar visuomenei. Remdamasis gausiais statistiniais duomenimis, jis nustatė ryšį tarp savižudybės ir tokių veiksnių kaip: tautybė, religija, amžius, lytis ir net metų laikas. Jis įrodė, kad savižudybių plitimas atvirkščiai proporcingas socialinei integracijai. Kitaip tariant, savižudybė tai kur kas daugiau nei individualus poelgis. Tokie reiškiniai stebimi ilgą laiką ir egzistuoja nepriklausomai nuo individualių žmonių savybių, todėl savižudybės negalima paaiškinti tik biologiniu ar psichologiniu lygiu. Savižudybės būdingos tam tikrų grupių atstovams ir todėl tampa socialiniu reiškiniu ar socialiniu veiksniu.
Šiuolaikinės koncepcijos pagrįstos sociologinėmis, psichodinaminėmis, biologinėmis, pažintinėmis žmogaus elgesio orientacijomis.
Socialinės teorijos savižudybę vertina kaip individo vaidmens ar statuso funkciją socialinės sistemos rėmuose. Ekologinio modelio vystymas leidžia teigti, kad savižudybė provokuojama individo ir aplinkos sąveikos, o ne tik ketinimų ar aplinkybių.
Psichodinaminės teorijos savižudybę aiškina kaip vidinių , didžiąja dalimi nesuvoktų, motyvų rezultatą. Galimi motyvai: susijungimas su materija, identifikacija su objektu, kurio neteko, gimimas iš naujo, kerštas. Savižudybę skatina nerimas, kaltė, priklausomybė, neapykanta.
Biologinės teorijos akcentuoja įgimtą polinkį į savižudybę: biocheminiai organizmo pakitimai sustiprina ir pagreitina troškimą nusižudyti. Pasak kognityvinių teorijų, savižudybė – tai problemos sprendimo būdas, beviltiškumo rezultatas. Kai kurie teoretikai teigia, kad savižudybė – tai būdas išsivaduoti iš problemų.
Išmokimo teorijos savižudybę vertina kaip reakciją tokias situacijas, kurios buvo praeityje; savižudybė – taip pat ir skatinančių aplinkybių, išorės poveikio rezultatas. Polinkis žudytis įgyjamas socializacijos procese ir yra atsakomosios reakcijos į aplinką dalis.
Savižudybė – poelgis, lemtas biologinių, biocheminių, kultūrinių, socialinių, asmeninių, psichologinių, filosofinių sąmonės ir pasąmonės veiksnių.
Beveik kiekvienas dvylikametis ir nuostabiai daug jaunesnių paauglių yra mąstę apie savižudybės galimybę.
Yra daugybė įvairių savižudybės variantų. Kai kurios savižudybės, kurių tikslas yra šantažas, įvyksta iki galo. Šiuo atveju žmogus bando kontroliuoti sau Reikšmingą Kitą asmenį ir jų savižudybė būna labai žiauri. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-09-21
DalykasSocialinės psichologijos referatas
KategorijaPsichologija >  Socialinė psichologija
TipasReferatai
Apimtis22 puslapiai 
Literatūros šaltiniai5
Dydis43.97 KB
Autoriusjovilija
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/DėstytojasN. Leikus
Švietimo institucijaKauno kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Socialines edukacines psichologines savizudybes problemos ir jos prevencija [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 22 puslapiai 
  • Kauno kolegija / 2 Klasė/kursas
  • N. Leikus
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą