Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Etninė kultūra>Duona lietuvių papročiuose
   
   
   
-1
naudingas 0 / nenaudingas -1

Duona lietuvių papročiuose

  
 
 
12345678910111213141516171819202122232425
Aprašymas

Įvadas. Duonos kepimo papročiai. Duona liaudies medicinoje. Duona ir šeimyninės apeigos. Kalendorinės apeigos ir duona. Duona žiemos ir pavasario švenčių apeigose. Pabaigos žodis.

Ištrauka

Duona yra vienas seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo rinkti žemės. Reikia manyti, kad duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei, neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai.
Mūsų protėviams duona turėjo didelę reikšmę. Duona plačiai minima seniausiame liaudies kūrybos žanre: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse bei agrarinėse apeigose ir kt.
Atsiradus žemdirbystei, centrinę vietą ideologijoje užėmė žmogus – žemdirbys, pirmiausia moteris – žemdirbystės išradėja ir jos plėtotoja, seniausių agrarinių apeigų kūrėja ir atlikėja. Tuo metu sparčiai plito pramotės kultas, susijęs su vaisingumo garbinimu. Apie moterį koncentravosi žemdirbių pasaulėjauta su derlių saugančiomis moteriškos lyties dvasiomis bei dievybėmis.
Moteris buvo ne tik javų augintoja, bet ir duonos gamintoja, Ji kūrė bei puoselėjo labai įvairias ir sudėtingas duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes. Savo išaugintą duona ji apsupo magija, sakrališkumu, įpynė į liaudies žodinę kūrybą: patarles, priežodžius, pasakas, sakmes ir kt.
Rašytiniuose šaltiniuose ir etnografinėse paralelėse ypač akivaizdus ypatingas apeiginės duonos ryšys su mirusiųjų kultu.
Apeiginiai duomenys rodo, kad duonos kepimo mirusiems papročio genezė siekia kaplinės žemdirbystės laikus. Perduodamas iš kartos į kartą, paprotys pasiekė XX a. pirmuosius dešimtmečius. Tai sakytų, kad duonos garbinimo tradicijos tiesiogiai sieja gyvuosius jos augintojus su jau nuėjusiomis kartomis. Todėl žemdirbių šventėse ir jų apeigose net tolimiausių kartų prosenių ir kitų giminių vėlės buvo kviečiamos į apeigines vaišes.
Pažymėtina, kad duonos apeigose aptinkama ne tik fantazijos sukurtų, bet ir racionalių liaudies kūrybos dalykų, įgytų empiriškai per daug šimtmečių. Kartais racionalūs dalykai jungiami su iracionaliais. Vis dėlto per šimtmečius susiklosčiusios darbo žmonių tradicijos turi daug pažangių elementų, kuriuos galima naudoti kuriant naujas darbo tradicijas. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-03-20
DalykasEtninės kultūros kursinis darbas
KategorijaEtninė kultūra
TipasKursiniai darbai
Apimtis15 puslapių 
Literatūros šaltiniai1
Dydis42.49 KB
Autoriusreda
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasE. Bacvinkienė
Švietimo institucijaAleksandro Stulginskio universitetas
FakultetasKaimo kultūros institutas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Duona lietuviu paprociuose [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 15 puslapių 
  • Aleksandro Stulginskio universitetas / 1 Klasė/kursas
  • E. Bacvinkienė
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą