Platonas gimė Atėnuose 427 metais,taigi kilus Peloponeso karui, kuris labai suskaldė Graikija. Nors jis buvo senos ir turtingos aristokratų šeimos palikuonis, ir šios tradicijos jam buvo įaugusios į kraują, jis taip prisiriša prie amatininko sūnaus Sokrato, kad dėl filosofijos sudegina (pagal legendą) savo poetinius bandymus. Platonas, aukšto rango menininkas,- tai rodo tokie jo darbai kaip "Faidonas",paskutiniųjų Sokrato gyvenimo valandų paveikslas, arba "Puota",nuostabus gyvo Sokrato paveikslas,- atiduoda savo meną filosofijai, bet ne filosofijai kaip grynąjam pažinimui, o kaip asmeniniam gyvenimui vadovaujančiam ir visuomeninį gyvenimą reformuojančiam supratimui.Kilmė ir polinkis skatina jį imtis politinės veiklos.Jis tai išbando du kartus.Pirmąkart- valdant trisdešimčiai tironų, kurių viršūnės buvo jų giminės ir su kuriais jį siejo meilė dorėniškai dvasiai, spartietiškas individo atsidavimas valstybei. Tačiau jų savivale ir jėga grįstas viešpatavimas greitai Platoną atstumia. Antrą kartą politinę veiklą jis išbando saikingoje demokratijoje, nuvertus trisdešimties tironų valdžią, bet tada mirties bausmė Sokratui pastato neperžengiamą sieną tarp jo ir valdančios grupuotės. Nuo to laiko į savo gimtojo miesto politiką jis įsikiša tik kaip kritikas.Pavyzdžiui, "Gorgijuje" jis aštriai puola Atėnų demokratijos įkūrėjus Temistiklį, Kimoną, kurie, užuot rūpinęsi tikrąja savo tautos gerove, jos doroviniu auklėjimu, labiau pastūmėjo žmones į turto, prabangos ir valdžios troškimą.Keliaudamas po Pietų Italiją, jis užmezga labai reikšmingus savo moksliniam bendravimui santykius su pitagorininkais, kita vertus, kaip rodo jo raštai, patiria stiprų orfikų, jų sielos teorijos ir jų mitų poveikį.Sirakūzuose jis susipažįsta su abiem Dionisais ir susidraugauja su Dionu; Visa tai lyg ir siūlė naują erdvę jo politinėms idėjoms įgyvendinti, bet planai sužlugo dėl rizikos filosofo gyvybei. Tuomet Atėnuose savo sukurtoje Akademijos gyvenimo, kulto bendrijoje jis iki pat mirties (348)atsidėjo rašytojo ir auklėtojo veiklai. ...