Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teisė>Civilinė teisė>Romėnų šeimos ir paveldėjimo teisė
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Romėnų šeimos ir paveldėjimo teisė

  
 
 
12345678910111213141516
Aprašymas

Romėnų šeimos teisė. Bendroji romėnų šeimos charakteristika. Santuoka ir jos rūšys. Santuokos sudarymas ir nutraukimas. Sutuoktinių tarpusavio santykiai. Tėvų ir vaikų santykiai. Paveldėjimo teisė. Paveldėjimo samprata ir evoliucija Romoje. Paveldėjimas pagal testamentą. Paveldėjimas pagal įstatymą. Privalomoji dalis. Palikimo priėmimas ir jo teisinės pasekmės. Legatai ir fideikomisai.

Ištrauka

Šeima (familia) Romoje buvo visuma asmenų, susijusių giminystės ryšiais. Ulpianas teigė, kad šeima – tai turtas, žmonės, kilę iš tos pačios giminės (vaikai, vaikaičiai) arba to paties namo (šeimos tėvo žmona, marčios), taip pat vergai.
Šeimą galėjo sukurti tik Romos pilietis. Romėnų šeimą siejo šeimos galvos (pater familias) valdžia, bet ne kraujo ryšiais pagrįsta giminystė. Šeima, pagrįsta pater familias valdžios idėja, vadinosi agnatine. Kraujo ryšys kokios nors teisinės reikšmės neturėjo, todėl ištekėjusi ir perėjusi gyventi į savo vyro namus moteris nutraukdavo bet kokius giminystės ryšius su savo ankstesne šeima. Tapusi kitos šeimos agnate, ji prarasdavo buvusių savo agnatų turto paveldėjimo teisę. Šeimos galvos valdžia šeimos nariams seniausiu laikotarpiu mažai kuo skyrėsi nuo jo valdžios vergams. Šioje šeimoje tik šeimos galva buvo visiškai teisnus, visi kiti šeimos nariai, esantys šeimos galvos valdžioje, visiško teisnumo neturėjo ir buvo laikomi svetimos teisės asmenimis. Šeimos galvos sūnūs, kad ir kokio amžiaus ir šeimyninės padėties būdavo, visada buvo pavaldus pater familias ir turėjo labai ribotą civilinį teisnumą. Jie negalėjo būti turto savininkai, jų įgytas turtas automatiškai tapdavo šeimos galvos nuosavybe. Pater familias valdžia šeimos nariams praktiškai buvo neribota, todėl jis buvo ir vienintelis turtinių teisių subjektas šeimoje. Šeimos galvai priklausė pavaldžių asmenų gyvybės ir mirties teisė, naujagymio atsisakymo, pardavimo vergijon, kūno bausmių, išvarymo iš namų, vedusių sūnų santuokos nutraukimo ir kitos teisės. Pater familias valdžia pasibaigdavo tik jam mirus arba pačiam to panorėjus. Mirus šeimos galvai, sūnūs, patys tapdavo pater familias. Mirusiojo pater familias našlę privalėjo globoti mirusiojo sūnūs. Laikui bėgant papročiai ir visuomeninė nuomonė gerokai apribojo pater familias valdžią.
Agnatinė giminystė gerokai apribojo civilinę apyvartą ir privačios nuosavybės gausėjimą. Šeimos narių padėtis trukdė vystytis ūkinei apyvartai, kadangi sukauptas turtas negali būti patikėtas kraujo giminaičiams, esantiems kitų pater familias agnatams. Tai sąlygojo naujos šeimos – kognatinės, pagrįstos kraujo giminyste, atsiradimą. Kognatinė giminystė, atsiradusi Romoje, tapo šiuolaikinių šeimos teisinių santykių pagrindu. Svainystė – vieno sutuoktinio santykiai su kito sutuoktinio giminaičiais.

Šeimos kūrimo pagrindas Romoje buvo santuoka. Romos teisininkai santuokiniams santykiams skyrė daug dėmesio. Seniausioji Romos visuomenė idealizavo šeimą, tačiau per visą Romos valstybės istoriją žmona, moteris nebuvo lygiateisė su vyru. Ji visada priklausė nuo tėvo, vyro, brolio, globėjo.
Romėnų šeimos teisės istorija skiria dvi santuokos rūšis:
1) teisėta romėniška santuoka
2) santuoka, sudaryta tarp peregrinų ir kitų laisvųjų, kurie neturėjo teisės sudaryti teisėtos romėniškos santuokos
Savo ruožtu teisėta romėniška santuoka buvo dviejų rūšių:
1) cum manu
2) sine manu.
Cum manu - dėl tokios santuokos žmona patekdavo visiškon vyro priklausomybėn. Jeigu iki santuokos sudarymo ji buvo savo tėvo valdžioj ir jo bei visų jo šeimos narių agnate, tai susituokusi cum manu, teisiniu požiūriu ji tapdavo svetima savo šeimai ir tapdavo vyro šeimos agnate.
Sine manu - žmona nepatekdavo vyro valdžion, o seniausiais laikais net neatsirasdavo teisinių ryšių tarp žmonos ir vyro. Teisiniu požiūriu žmona likdavo svetima savo vyrui ir vaikams. Tačiau įvykus ir tokiai santuokai žmona teisiškai išsaugo iki santuokos buvusią šeimyninę padėtį. Ji ir toliau lieka savo senosios šeimos agnate.
Santuoka cum manu ir sine manu labai skyrėsi savo sudarymo ir nutraukimo tvarka. Santuokos cum manu sudarymas buvo labai formalus aktas, reikalaujantis tam tikrų apeigų atlikimo. Santuoka sine manu buvo ne formali. Santuokai sudaryti pakako žmonos atėjimo į vyro namus, esant abipusiam susitarimui. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-10-20
DalykasCivilinės teisės referatas
KategorijaTeisė >  Civilinė teisė
TipasReferatai
Apimtis15 puslapių 
Literatūros šaltiniai2
Dydis26.98 KB
AutoriusRasa
Viso autoriaus darbų4 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas3
Švietimo institucijaKlaipėdos valstybinė kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Romenu seimos ir paveldejimo teise [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 15 puslapių 
  • Klaipėdos valstybinė kolegija / 3 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą