Viešųjų paslaugų administravimas Lietuvos savivaldybėse: situacija, problemos, perspektyvos

Lentelių, paveikslų sąrašas. Anotacija. Summary. Profesinių kompetencijų sąrašas. Įvadas. Informacijos šaltinių apžvalga. Valstybė – organizuota viešoji valdžia. Lietuvos respublikos savivaldybių specifiniai bruožai. Viešoji politika ir viešasis paslaugų administravimas. Viešųjų paslaugų administravimo reglamentavimas Lietuvos respublikoje. Darbo metodai ir priemonės. Viešasis sektorius ir jo įtakos srities analizė. Viešojo sektoriaus vertinimo metodai. Demarkacija ir jos įsisavinimo valstybėje problema. Viešųjų paslaugų administravimo savivaldybėse politinė aplinka. Viešųjų paslaugų administravimo Lietuvos respublikoje reformos. Viešųjų paslaugų administravimo Klaipėdos rajono savivaldybėje analizė. Viešųjų paslaugų administravimo savivaldybėse įstatymo analizė. Darbo rezultatai ir jų aptarimas. Viešųjų paslaugų administravimo Lietuvos respublikos savivaldybėse istorinė raida. Administracinės viešųjų paslaugų elgsenos racionalumas: situacija, problemos, perspektyvos. Viešųjų paslaugų administravimo Lietuvos respublikos savivaldybėse strategija. Išvados ir pasiūlymai.

Temos aktualumas. Savivaldybė - tai juridinio asmens statusą turinčio valstybės administracinio vieneto, jo teritorijos, šioje teritorijoje nuolat gyvenančių žmonių organizuotos bendruomenės, kuriai įstatymu suteikta vietos savivaldos teisė, šios bendruomenės išrinktų atstovų ir jų suformuotų bei kontroliuojamų viešojo administravimo institucijų visuma. Savivaldybės bendruomenės ir jos išrinktų atstovų bei jų suformuotų ir kontroliuojamų viešojo administravimo institucijų teisė ir galia savarankiškai tvarkyti ir valdyti bendruomenės viešuosius reikalus vadinama vietos savivalda. Šią teisę ir galią įgyvendina tiesioginiuose, slaptuose ir visuotiniuose rinkimuose išrinkta savivaldybės taryba - savarankiškas ir visoje teritorijoje vienintelis bendruomenės plėtros strategiją numatantis, jos įgyvendinimui skiriamas lėšas valdantis ir įgyvendinimą visais aspektais kontroliuojantis bendruomenės valdžios organas. Savivaldybės viešasis administravimas - tai įstatymais ir savivaldybės tarybos teisės aktais reglamentuojama savivaldybės tarybos suformuotų bei kontroliuojamų viešojo administravimo institucijų veikla, savivaldybės teritorijoje įgyvendinti įstatymams ir savivaldybės tarybos teisės aktams.
Temos problematika. Viešojo administravimo institucijos - tai savivaldybės tarybos sudarytos ir kontroliuojamos politinės ir profesionalios struktūros, įstaigos ir pareigūnai, turintys įstatymais ir savivaldybės tarybos teisės aktais suteiktą teisę ir galią juos įgyvendinti savivaldybės teritorijoje.
Darbo objektas. Viešosios paslaugos - tai įstatymais ar savivaldybės tarybos teisės aktais reg-lamentuota specialių įstaigų ir organizacijų veikla, įgyvendinant nustatytos apimties, kokybės ir vertės specialias savivaldybės funkcijas ir įsipareigojimus bendruomenei arba gyventojams, finansuojamas arba biudžeto, arba specialių rinkliavų, arba pagal sutartinį atlygį gautomis lėšomis. Viešųjų paslaugų administravimas - tai viešojo administravimo institucijų veikla, nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles, reglamentuojančias jų teikimo sąlygas, apimtis, kokybę, vertę ir apmokėjimą, steigiant viešąsias paslaugų teikimo įstaigas arba viešajame konkurse samdant kitas įstaigas, įmones ar organizacijas šioms paslaugoms teikti, o taip pat paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Kaip taisyklė, viešųjų paslaugų administratorius pats šių paslaugų neteikia. Savivaldybės viešojo administravimo institucijos savivaldybei įstatymu priskirtas, bendruomenės deleguotas ar prisiimtas funkcijas įgyvendina priimdamos teisės aktus, kurie privalomi jų objektui ir subjektui arba visai bendruomenei.
Temos tyrimo genezė. Šiuolaikinis viešųjų reikalų tvarkymas skiriasi nuo to valstybės ar savivaldybės valdymo, kuriuo pasižymėjo visos valdymo sistemos tiek autoritarinėje, tiek ir demokratinėje visuomenėje. Visais laikais svarbiausia valdymo problema buvo jo brangumas valdomiesiems. Ypač brangi valdymo sistema susiformavo demokratinėje sistemoje, nes, bendruomenei vis labiau stengiantis tiesiogiai kontroliuoti valdžią ir kaip galima labiau apriboti neigiamą biurokratijos įtaką visuomenei, atsirado daugybė visas valdymo grandis ir viena kitą kontroliuojančių institucijų, priklausančių įvairiausiems valdžios lygmenims. Ekonominio racionalumo paieškos privertė daugelio šalių politikus, mokslininkus ir praktikus pradėti ieškoti kitokių visuomenės reikalų tvarkymo būdų. Kai kurios šalys žengė netgi drastiškus žingsnius decentralizuojant ir dekoncentruojant viešųjų reikalų valdymą. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje buvo pabandyta privatizuoti netgi esmines valstybės funkcijas, sukurti efektyvesnes viešąsias organizacijas, pertvarkyti personalo sistemas. Daugelyje sričių ekonominio racionalumo buvo pasiekta. Kai kuriose jų netgi galima kalbėti apie ekonominį efektyvumą. Tačiau daugumoje anksčiau buvusių valstybinio reguliavimo sferų labai sumažėjo visuomenės ir ją atstovaujančių politikų įtaka. Kai kurie ekonomistai ir politologai padarė išvadą, kad "pigią" valdžią gali turėti tik turtinga visuomenė, kurioje net pats neturtingiausias bendruomenės narys įstengia pats apsirūpinti visomis jam būtinomis asmeninėmis ir bendruomeninėmis paslaugomis. O ne tokioms turtingoms visuomenėms tenka tenkintis daugiau mokesčių mokėtojų lėšų reikalaujančia valdžia. Pastaruoju metu susiformulavo keletas bendrųjų viešojo administravimo principų, kuriuos būtų pravartu taikyti ir kitų šalių viešojo administravimo institucijų darbe.
Sutartyje dėl Konstitucijos Europai taip pat didelis dėmesys skiriamas viešajam administravimui, netgi įtvirtinama teisė į gerą administravimą. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad valdžios institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų bešališkai, teisingai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant jam nepalankią priemonę, jis turi teisę susipažinti su visais duomenimis savo klausimu, laikantis teisėto konfidencialumo, profesinio ir verslo slaptumo, o taip pat su visais viešaisiais dokumentais. Administracija privalo pagrįsti bet kokius savo sprendimus, o jeigu tarnautojas, priimdamas sprendimą, padarė žalą asmeniui, jis turi atlyginti jo patirtus nuostolius. Šis principas taikomas ir kolektyviniams viešojo administravimo subjektams, t.y., ir savivaldybių taryboms. Rinkimai nors ir nusprendžia, kas valdys bendruomenę, kas spręs jos problemas, bet aiškiai nenurodo, kur rinkėjai nori nuvesti bendruomenę, ypač, jeigu tenka suformuoti koalicinę vykdomąją valdžią. Jos pateikta būsimosios veiklos programa gali gerokai skirtis nuo ją sudarančių partijų rinkimų programos, nes vienai politinei jėgai gali tekti kai ko atsisakyti, jeigu jos projektams prieštarauja kita koalicijos partnerė. ...