Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Psichologija>Stebėjimas
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Stebėjimas

  
 
 
1234567
Aprašymas

Įvadas. Stebėjimas. Metodas. Išprovokuotas stebėjimas. Stebėjimas dalyvaujant. Tiriamųjų apklausa. Pokalbis ir interviu. Stebėjimo strategija. Išvados.

Ištrauka

Stebėjimas – tai tikslingas objekto, reiškinio suvokimas, dėmesio sutelkimas į tą objektą, kurį norima pažinti. Stebėjimas praktiškai yra kasdieninės žmogaus veiklos dalis – žmogus stebi bendraudamas, dirbdamas, mokydamasis. Stebėjimas padeda kaupti individualią gyvenimo ir profesinę patirtį. Psichologijoje stebėjimas – dar ir tyrimo metodas. Stebėjimo duomenys apie individo elgesį reikalingi mokslinei problemai nagrinėti arba individualaus atvejo psichologinei diagnostikai. Skiriama: natūralaus elgesio stebėjimas ir laboratorinis stebėjimas ( arba stebėjimas kontroliuojamomis sąlygomis ). Svarbiausia psichologinių tyrimų stebėjimo problema – kaip tirti, kad registruojami faktai būtų objektyvūs. Kadangi stebėtojo asmenybė, jos nuostatos ir kiti veiksniai turi įtakos stebėjimo rezultatams, ieškoma būdų, padedančių sumažinti šių veiksnių poveikį. Stebimieji reiškiniai paprastai objektyviai išmatuojami arba subjektyviai įvertinami pagal specialias vertinimo skales. Savo paties psichinių procesų stebėjimas vadinamas savistaba. Taigi šiame referate aptarsiu stebėjimą kaip tyrimo metodą arba strategiją, stebėjimą kaip duomenų rinkimą arba techniką, stebėjimo metodo galimybes ir ribotumą, savistabą bei stebėjimo etiką.
Kiekvienas mokslas tam tikrais metodais tiria ir pažįsta savo objektą, t.y. kaupia faktinę medžiagą bei kuria ją aiškinančias teorijas. Taigi mokslo objektas tam tikru laipsniu lemia metodų kokybę, jų lygį. Dėl psichologijos objekto sudėtingumo kyla jo tyrimo galimybių ir būdų problema. Natūralu, kad pirmieji bandymai XIX a. moksliškai aiškinti psichinius reiškinius buvo susiję su XVII a. susiklosčiusia jų, kaip sąmonės reiškinių, samprata. Sąmonę buvo laikoma vidiniu, visiškai autonomišku (nepriklausančiu nuo išorinio pasaulio) reiškiniu. Todėl galvota, kad tirti galima tik savo sąmonės reiškinius, tiesiogiai juos stebint. Remiantis tokiomis prielaidomis, XIX a. pabaigoje buvo bandyta įteisinti psichologijoje introspekcinį – vidinio stebėjimo – metodą. Savistabos sugebėjimas klostosi ontogenezės procese – bendraujant su žmonėmis, stengiantis įvertinti savo socialinį patyrimą. Savistaba yra svarbiausias savęs pažinimo būdas. Sukūrus introspekcijos metodą, tikėtasi, kad juo bus galima tiesiogiai pažinti psichinių reiškinių struktūrą ir mechanizmus. Netrukus paaiškėjo, kad šis metodas laukiamų rezultatų neduoda, ir jo, kaip pagrindinio psichologijos metodo, buvo atsisakyta. Dabartinė psichologija pripažįsta, kad žmogus gali save stebėti, žinoti daugelio savo išgyvenimo turinį, suprasti, įvertinti ir atsiminti savo santykius su įvairiais tikrovės reiškiniais. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-12-08
DalykasPsichologijos referatas
KategorijaPsichologija
TipasReferatai
Apimtis6 puslapiai 
Literatūros šaltiniai3
Dydis14.42 KB
AutoriusKarolina
Viso autoriaus darbų4 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas3
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Stebejimas [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 6 puslapiai 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 3 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą