Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Savęs apgaudinėjimas

  
 
 
1234567891011121314
Aprašymas

Įvadas. Kas tai yra savęs apgaudinėjimas. Savęs apgaudinėjimo rūšys. Sritys, kuriose pastebimas ryškiausias savęs apgaudinėjimas. Narkomanija. Mirtinos ligos. Valgymo sutrikimų ligos. Savęs apgaudinėjimas gali būti ir teigiamas dalykas. Įdomūs pastebėjimai apie savęs apgaudinėjimą. Išvados.

Ištrauka

Atrodo yra neįmanoma apgaudinėti save. Kyla klausimas kaip mes galime nesuvokti, jog meluojame sau?
Savęs apgaudinėjimas paprastai laikomas kaip būdas, kuriuo žmogus stengiasi apginti save nuo bauginančių tiesų apie mus pačius. Ignoruodami informaciją jie pasirenka labiau tinkamą savęs vertinimo kelią. Bijodami pripažinti, kokie yra, su kokia problema susidūrė, ar kokioje aplinkoje būna, pasirenka geriau apgaudinėti save, taip siekdami užtikrinti sau ramybę.
Savęs apgaudinėjimas gali būti laikomas labai mįslingas, neišsprendžiamas ir netgi paradoksalus dalykas. Gal todėl šia sritimi domisi ne vien tik psichologija, bet ir filosofija, psichiatrija ir biologija. Įvairialypis ir šios sąvokos, "savęs apgaudinėjimas", supratimas tarp paprastų žmonių. Vieniems tai sukelia juoką, nes paprasčiausiai netiki, kad žmogus gali apgauti save, kiti tikina, kad patys yra su tuo susidūrę.
Kada psichologai ir filosofai diskutuoja apie savęs apgaudinėjimą, jie dažniausiai kreipia dėmesį i nesąmoningą žmogaus motyvaciją ir tikslus. Savęs apgaudinėjimą jie laiko blogu dalyku, kurio reikėtų vengti visais įmanomais būdais. Norėdami paaiškinti, kaip savęs apgaudinėjimas veikia, jie susifokusuoja į savanaudiškumą, išankstinį nusistatymą, nesaugumą ir kitus psichologinius faktorius, kurie nesąmoningai ir negatyviai veikia norą tikėti (pvz. tėvas tiki, kad jo vaikas jam sako tiesa, nors pateikti akivaizdūs įrodymai tvirtina, jog jis meluoja.) Taip išryškėja, kad tėvas tik apgaudinėja save, nes nori tikėti, kad vaikas jam nemeluoja. Natūralu, kad tėvas labiau nori tikėti savo vaiku, negu tais faktais įrodančiais jo melavimą, nes su vaiku juos sieja glaudus ir stiprus emocinis ryšys.(4)
Yra diskutuojama, kad žmogus be išimčių yra linkęs į savęs apgaudinėjimą, nes kiekvienas turi emocinį prisirišimą su tikėjimu, kuris kai kuriais atvejais gali būti nelogiškas (kaip ir tame pvz. su tėvu ir vaiku). Savęs apgaudinėjimas iškelia nemažai kompleksinių klausimų apie žmogaus įsitikinimų prigimtį ir jo proto struktūrą.
Jei mes norime geriau suprasti kas tai yra savęs apgaudinėjimas, mes turime susidaryti labiau moksliškai pagrįstą sampratą, apie tai, kaip dirba žmogaus protas. Mūsų smegenys susidaro iš gausaus skaičiaus funkcionuojančių sistemų. Sistema, kuri yra atsakinga už gebėjimą pažinti iš dalies skiriasi nuo sistemos, kuri perteikia sąmoningą išgyvenimą ir patirtį. Pakankamai tiksliai galėtumėm mūsų smegenų darbą sulyginti su kompiuterio darbu. Ryšys, tarp dviejų sistemų veikiančių žmogaus galvoje, yra panašus į procesoriaus ir monitoriaus tarpusavio ryšį ir darbą. Pagrindinis mąstymo procesas vyksta procesoriuje, o monitorius nedaro nieko kito, kaip tik perteikia jam iš procesoriaus atsiųstą informaciją. Tokiu pačiu principu žmogaus smegenyse esanti pažinimo sistema atlieka mąstymą, o tuo tarpu sąmonė perteikia jau gautą informaciją. Sąmonė, kaip bebūtų keista, vaidina mažesnį vaidmenį pažinimo procesuose, nei mes ankščiau tikėjome. Šitokį palyginimą paremia ir patvirtina daugybė eksperimentinių tyrimų. Keletą dešimtmečių atgal buvo atliktas vienas iš žymesnių šios srities eksperimentų. Jį atliko Bendžaminas Libetas (Benjamin Libet). Jis pasodino tiriamuosius priešais mygtuką ir sparčiai tiksintį laikrodį ir paprašė jų paspausti mygtuką tada, kada tik jiems kils toks noras, o tada užfiksuoti laikrodyje rodomą laiką. Jis taip pat prie judinamųjų raumenų smegenų žievės, kuri kontroliuoja žmogaus judėjimą, prijungė elektrodus. Taip jis atrado, kad žmogaus smegenys užtrunka apie trečdalį sekundės, kol pradeda ruoštis veiksmui ir iki kol sąmoningai nusprendžia veikti. Trumpiau tariant, žmogus nesąmoningai nusprendžia savo veiksmus. Taigi, tokie tyrimai, tik patvirtina, kad mes esame sistemingai apgauti, dėl žmogaus sąmonės vaidmens mūsų gyvenimuose. Pasak Libeto, šis bendras proto veikimo modelis suteikia mums tai, ko mum tikrai reikia norint išspręsti savęs apgaudinėjimo paradoksą. Natūralu, kad savęs apgaudinėjimas, labai lengvai gali pasirodyti paradoksalus dalykas. Jei mes apgaudinėjame kitą žmogų, tai žinome, kad jis nežinos tiesos, nes mes vienokiu ar kitokiu tikslu jam meluojame. Tai reiškia, kad norime įtikinti kitą žmogų, tuo kas iš tikrųjų nėra tiesa. Taigi, apgaule mes skaitome tai, ką mes žinome, o kiti ne, nes mes slepiame tiesą nuo jų. Taigi apgaulės suvokimą, mes lengvai suprantame, bet kaip tada toki apgaulės suvokimą pritaikyti savęs apgaudinėjimui? Kaip savęs apgaudinėjimas iš vis yra įmanomas? Ar mes turime žinoti kažkokią tai tiesa, o poto tuo pačiu laiku, bandyti, ja nuslėpti nuo mūsų pačių? Kaip tai įmanoma, kai aš žinau tiesą ir tuo pačiu momentu, turiu įtikinti save, jog tai nėra tiesa. Tačiau dabartinais laikais savęs apgaudinėjimas yra daugiau nei galimas. Taip iš tiesų nutinka mūsų kasdieniniame gyvenime. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-10-24
DalykasAsmenybės psichologijos kursinis darbas
KategorijaPsichologija >  Asmenybės psichologija
TipasKursiniai darbai
Apimtis9 puslapiai 
Literatūros šaltiniai7
Dydis17.6 KB
Autoriusmonika
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/Dėstytojasdr. R. Šimulionienė
Švietimo institucijaKlaipėdos Universitetas
FakultetasPedagogikos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Saves apgaudinejimas [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 9 puslapiai 
  • Klaipėdos Universitetas / 2 Klasė/kursas
  • dr. R. Šimulionienė
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą