Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Filosofija>Senovės filosofija>Senovės graikų filosofija
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Senovės graikų filosofija

  
 
 
12345678
Aprašymas

Gamtos filosofai. Anaksagoras. Sokratas. Platonas. Aristotelis. Etika (praktinė filosofija). Teorinė filosofija. Stoikai.

Ištrauka

Graikų filosofija sudaro ne tik Europos filosofijos pradinį tarpsnį, ji apsprendė visą tolimesnę europiečių mąstysenos raidą ir nesiliauja jos veikusi ligi mūsų dienų. Ji atstovauja savarankiškam mąstymo tipui, kuris griežtai skiriasi nuo Rytų mąstysenos. Nors Graikijos filosofija ir pasisavino tai, kas buvo sukurta egiptiečių, babiloniečių, finikiečių ir kitų moksle, technikoje ir mitologijoje, bet ji performavo ir praturtino visą tą palikimą savitu būdu. Graikijos filosofija visų pirma buvo savo esme adogmatiška. Net pačiai Graikų religijai buvo svetimas griežtas dogmatizmas. Dvasininkai nesudarė Graikijoje atskiro organizuoto luomo, kuris, kaip pavyzdžiui Egipte arba Babilonijoje, būtų galėjęs vadovauti visai dvasinei kultūrai ir dėti jai savo antspaudą. Todėl ir filosofija iš pat pradžios buvo pasaulietiška ir nesutiko iš religijos pusės žymių kliūčių. Su šita vidine Graikų filosofijos laisve susietas ir ypatingas jos antropomorfizmas, pasižymįs savitu žmoniškumu. Kad ir kaip giliai filosofas jaučia žmogaus ryšį su gamta ir jo likimo priklausomybę nuo dievybės, jis niekada neišsižada tam tikro savarankiškumo šių antžmogiškų galybių atžvilgiu. Žmogaus čia iš tikro pasidaro visos būties matu ta prasme, kad jis yra mikrokosmas, kuriame atsispindi visas makrokosmas, ir kad įgimtas jam protas giminus valdančiam pasaulį pradui. Tiktai protui prieinama nelygstamybė arba bent per jį pasiekiama. Graikų filosofija savo esme buvo racionalistiška. Ji įsitikinusi proto galingumu. Net skeptiškosios jos srovės remiasi grynai loginiais samprotavimais. Protas apsprendžia žmogaus esmę ir jis yra visų dorinių, estetinių ir religinių vertybių šaltinis. Todėl istoriškumas yra jai svetimas. Istorinė evoliucija, kaip ypatingas procesas, esmingai skiriasi nuo gamtos vyksmo, dar nepasidaro filosofiniam mąstymui savarankiška problema. Pagaliau, bendra Graikų mąstysenos objektyvinė linkmė neleidžia jai iškelti subjektyvumo gilesnės reikšmės, tuo pačiu ir asmenybės esminio savitumo. Šių problemų nuodugnesnį nagrinėjimą pastūmėjo pirmyn krikščionybės filosofija.
Graikijos Filosofija skirstoma į tris tarpsnius, skirtingus savo problematika ir bendru dvasiniu nusistatymu: pirmas (VI — V a. pr. Kr.) apima gamtos filosofiją, išaugusią pirmiausia Jonijoje ir vakarų Graikijoje (pietų Italijoje ir Sicilijoje). Antrajam atstovauja Atikos filosofija, kurios svarbiausias židinys buvo Atėnai (V — IV a. pr. Kr.). Trečiajam priklauso helenistinio laikotarpio filosofija (pradedant nuo IV a. pabaigos). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-04-07
DalykasSenovės filosofijos referatas
KategorijaFilosofija >  Senovės filosofija
TipasReferatai
Apimtis7 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis14.81 KB
Autoriusp3tras
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas10
Failo pavadinimasMicrosoft Word Senoves graiku filosofija [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 7 puslapiai 
  • 10 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą