Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Etninė kultūra>Lietuvių tautosaka (2)
   
   
   
1
naudingas +1 / nenaudingas 0

Lietuvių tautosaka (2)

  
 
 
12345678910111213141516171819202122
Aprašymas

Įvadas. Dainuojamoji tautosaka. Vaikų dainos. Žaidinimai. Pavasario bei vasaros kalendorinių apeigų dainos. Formulinės dainos. Erzinimai. Pasakojamoji tautosaka. Gyvulinės pasakos. Stebuklinės pasakos. Padavimai. Legendos. Geležinio vilko legenda. Trumpi pasakymai (Smulkioji tautosaka). Patarlės ir priežodžiai. Mįslės. Skaičiuotės.

Ištrauka

Tautosaka – tai vienas reikšmingiausių tautos kultūros reiškinių, jos sielos veidrodis. Tautosaka yra vadinama liaudies poetinė kūryba, viena liaudies meno šakų. Tautosaka – tradicinis sakomo ir dainuojamo žodžio menas. Jam priklauso dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų pamėgdžiojimai, užkalbėjimai, maldelės, šūksniai, su poetiniu tekstu susiję žaidimai ir dar kitų žanrų kūriniai.
XX a. pirmoje pusėje lietuvių tautosaką pradėta skirstyti į tris rūšis: dainuojamąją, pasakojamąją ir smulkiąją (trumpi pasakymai). Perteikiama iš kartos į kartą ji ištisus šimtmečius išlieka gyva.
Tautosaka yra visų pirma žodžio menas, bet joje susipina muzika, poezija, judesių menas, vaidyba ir kiti menai. Ji nuo amžių kuriama ne raštu, o žodžiu. Pasakotojas savaip atkuria tekstą, nuolat sušildydamas savomis emocijomis. O kaip tautosakinį tekstą papildo judesiai, mimika, balso tembras! Taigi tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas individualios kūrybos šaltinis. Norint suprasti lietuvių tautosaką, prieš akis reikia turėti senojo kaimo žmogaus gyvenimą: jo darbus, papročius, mąstysena, nes kaip tik valstietis buvo pagrindinis mūsų tautosakos kūrėjas. Mūsų dainos ir pasakos ataidi iš tų laikų, kai kaimo keliuose buvo sveikinamas kiekvienas sutiktasis, kai namų ramybė ir šiluma buvo laikoma didžiausia vertybe. Tautosakoje pirmą kartą atsivėrė lietuvių kalbos grožis, jos poetinės galios. Ji perimama ir naujai perprasminama, kad būtų suprantama, kad jaudintų ir domintų kiekvienos epochos žmones.
Tautosaka dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Sunku net įsivaizduoti, kiek įvairiausių folkloro faktų saugojo senų senovėje gyvenusių žmonių atmintis. Tam, kad ši gausybė tekstų ir kitokių žinių būtų perduota iš kartos į kartą, ji turėjo būti organizuota į darnią sistemą. Daugelis kūrinių iškildavo į viešumą tik tam tikromis progomis.
Nuo pat lopšio per visą vaikyste mažąjį žmogų lydėjo tautosaka. Antai kūdikį sūpuodama, mama jam dainuoja lopšines, jam skiriami žaidinimai, visokie kėkavimai ir lingavimai, kiek vėliau jam sekamos nesudėtingos pasakos. Paūgėję vaikai jau patys iš tėvų, vieni iš kitų išmokdavo daug paprastų dainelių, pasakėlių, juokų, pasierzinimų.
Vaikui, paaugliui subrendus, kartu du jaunyste bei jos linksmybėmis ir rūpesčiais ateina meilė. Apie ją bene visos mūsų senosios meilės dainos ir jaunimo dainos, dainuotos vakarėliuose ir šiaip per didesnius suėjimus.
Ir taip per visą gyvenimą žmogų apsupdavo tautosaka. Ar tai vestuvės, ar laidotuvės visuomet dainavo dainas.
Žmogus augo ir kartu su juo vystėsi tautosaka. Prie kiekvieno likimo posūkio žmogų pasitikdavo atitinkamas tautosakos žanras.
Kūrėjo požiūriu tautosaka aiškiai skiriasi nuo individualios kūrybos. Sakoma, kad ji yra anoniminė, bevardė, jos autorius nežinomas. Nežinios migla apgaubtas ir kūrimas. Esminis tautosakos bruožas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūrybos kolektyviškumas. Tautosakos kūrėjas yra tauta, jos įvairūs sluoksniai, žmonių grupės.
Apskritai tradicija yra žmonijos pažangos pagrindas: šitaip sukaupiama darbo ir gyvenimo patirtis, išsaugoma materialinė ir dvasinė kultūra. Kolektyvas, kuriame gyvuoja kūrinys, gali būti ir visai nedidelis (kelios dešimtys žmonių), ir milžiniškas (ištisi milijonai). Štai vienos dainos žinomos tik keliuose kaimuose, o kitas, tokias populiarias kaip "Augo girioj ąžuolėlis", "Augo kieme klevelis" ir pan., dainuoja visa Lietuva.
Žodinis tautosakos gyvavimas nulėmė nemaža jos teksto savybių. Didelę reikšmę čia turi įvairūs pakartojimai. Beje, gyvu žodžiu plito pagrindiniai tautosakos klodai, jos dauguma.
Iš tautosakos atlaidi tautos tragedijos, nuopuoliai ir laimėjimai, suklydimai ir grožio, gėrio idealai. Pirmykštėje bendruomenėjė tautosaka buvo pagrindinė meninė žmonių saviraiškos forma.
  ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2012-01-30
DalykasEtninės kultūros referatas
KategorijaEtninė kultūra
TipasReferatai
Apimtis21 puslapis 
Literatūros šaltiniai13
Dydis633.9 KB
AutoriusGrazina
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2011 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasMazolevskienė
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
FakultetasPedagogikos ir psichologijos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word 2007 Lietuviu tautosaka (2) [speros.lt].docx
 

Panašūs darbai

Komentarai

  • 2013-12-10 IP: 78.60.27.209
    nepazistu sako

    duok skype savo

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 21 puslapis 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 1 Klasė/kursas
  • Mazolevskienė
  • 2011 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą