Prancūzijos barokiniai parkai

Landšafto architektūra namų darbas. Įvadas. Baroko stiliaus atsiradimas Prancūzijoje. Pagrindiniai Prancūzijos baroko parkų bruožai bei įvestos naujovės. Itališkųjų ir prancūziškųjų parkų skirtumai. Architektas Andre Le Notre‘as (1613–1700 metai). Vaux-le-Vicomte. Versalio rūmų ir parko ansamblis. Išvados.

Barokas (itališkai barocco – keistas, įmantrus), XVIa.pab. – XVIIIa.vid. architektūros ir dailės stilius, pakeitęs iki tol vyravusį manierizmą, jo ištakos siejamos su Italija, Roma tapo vienu savrbiausių baroko dailės ir architektūros centrų. Vienas esminių baroko bruožų – subordintuota, sintetiška kompozicija, kurios dalys skirtos vienam svarbiausiam visumos elementui. Kiti šio stiliaus bruožai – sudėtingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dinamiškumas, patetiškumas, polinkis į dramatiškumą, didingumą, taip pat būdingas - ansambliškumas. Vienovės veržlumas būdingas barokinio miesto struktūrai. Puošnūs, monumentalūs, plastiški fasadai statinius įkomponuoja į urbanistinę aplinką. Tiesios gatvės, jungiančios reprezentacines aikštes, atveria tolimas perspektyvas. Pastatų ir skulptūrų kaitą, kuriai būdingas ekspresyvumas pagyvina augmenija. Judėjimo pojūčiui sustiprinti pasitelkiamas fontanų, kanalų, tvenkinių vanduo.
Šio darbo tikslai: apibūdinti Prancūzijos baroko laikotarpio parkus, įvardinti pagrindinius jų bruožus, architekto Andre Le Notre įnašą į parkų architektūros tobulėjimą, aptarti žinomiausius parkus, palyginti Itališkuosius ir Prancūziškuosius barokinius parkus akcentuojant esminius jų skirtumus, bei parodyti kokią įtaką Prancūzijos barokiškieji parkai turėjo vėlesnei parkų architektūrai. ...