Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Etninė kultūra>Senieji lietuvių papročiai kūdikio laukimo, gimtuvių ir krikštynų apeigose
   
   
   
-1
naudingas 0 / nenaudingas -1

Senieji lietuvių papročiai kūdikio laukimo, gimtuvių ir krikštynų apeigose

  
 
 
12345678910111213
Aprašymas

Įvadas. Kūdikio laukimas. Pribuvėja ir pasiruošimas. Kūdikio sutikimas ir pasveikinimas. Krikštynos. Išvados.

Ištrauka

Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo senų laikų buvo laikomas nepaprastu įvykiu. Gimtis, gimimas, radimasis tebėra paslaptis ir šiuolaikiniam žmogui. Didelė praraja skiria dabartinį žmogaus atsiradimo supratimą nuo to gyvo slėpiningumo, kuriuo mūsų protėvių kultūra apgaubdavo kūdikio gimimo stebuklą. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visko, kas bloga, ir užtikrinti laimingą bei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairių draudimų, imdavosi burtų.
Pažiūros į gyvybės atsiradimą pasikeitė taip labai, kad dabarties žmonės, nebesuprasdami senųjų papročių ir apeigų, kurie buvo skirti naujai gyvybei įvesdinti į erdvės ir laiko pasaulį, pavadino juos prietarais ir atmetė. Racionalus, vieningą būtį į atskiras dalis ir reiškinius skaldantis mąstymas taip paveikė net ir kaimo žmonių mitinę sąmonę, kad trumpiau nei per šimtmetį buvusiųjų gyvybės rasdinimo papročių beveik nebeliko. Išliko tik dalinės nuotrupos senesnių žmonių prisiminimuose.
Žmogaus gimimas šiandien suvokiamas vien kaip biologinis vyksmas. Didysis slėpinys – žmogaus pradėjimas, nužemintas iki fiziologinio akto, virto geismų tenkinimo, žaidimo žmonėmis ir jų valdymo priemone. Prarastas suvokimas apie žmogaus esmę – sielą, kuriai ateinant į erdvės ir laiko pasaulį, per slėpiningiausią dieviškos kūrybos vyksmą gimsta naujas žmogus. Dievas leidžia į pasaulį naują sielą, o tėvai, apvilkdami ją žemiškuoju rūbu – kūnu, bendradarbiauja su Dievu.
Gimties virsmas iš kitų virsmų išsiskiria tuo, kad žmogus vienas jo negali atlikti – tam reikalinga kitų bendruomenės narių pagalba. Tai mazgas, siejantis visus žmonių giminės narius. Šiuolaikinis, materializmu pagrįstas mokslas jau pradeda suvokti nėštumo ir kūdikystės (gimties virsmo) reikšmę visam tolimesniam žmogaus gyvenimui. Medicina, sociologija ir pedagogika kalba apie tai, kaip svarbu yra laukti kito ateinančiojo žmogaus, rūpintis juo nuo pat kūdikio pradėjimo ir su meile pasitikti. Kitaip sakant, pradedama kalbėti apie tai, kas mūsų protėviams buvo savaime suprantamos kasdieninio gyvenimo normos ir gyvybės slėpiniai, apie tai, kad gimimas nėra žmogaus būties pradžia, o tik perėjimas į kitą būvį.
Gimimas – ypač nestabili būsena, kuriai svarbi kiekviena įtaiga ar įtaka. Iš mūsų akiračio ir suvokimo jau išnyko tai, kas seniesiems lietuviams buvo slėpiningas vyksmas, kuriame jie dalyvaudavo. Giliai išgyvendami naujos gyvybės atėjimą į žemiškąją būtį mūsų protėviai padėdavo gimties virsmą įveikti kitiems. Laikydamiesi paprotinės kultūros dorovinių nuostatų jie sukurdavo palankias sąlygas naujai gyvybei atsirasti. Įvesti naują gyvybę į erdvės ir laiko pasaulį, pažadinti sielą žemiškajai būčiai ir buvo skirti visi su gimties virsmu susiję senieji lietuvių papročiai bei apeigos.
Gimtuvių papročiai bei nusistovėjusios elgesio normos turėjo užtikrinti gimdyvės ir kūdikio saugumą, išlaikyti bendruomenės stabilumą. Kasdieniame gyvenime buvo pasikliaujama gimdyvės ir su ja bendraujančių žmonių veiksmus kontroliuojančių liaudies tikėjimų galia. Tikėta, jog tai padės moteriai sėkmingai pagimdyti, lems būsimo kūdikio fizinę ir dvasinę sveikatą. Sulaukti sveiko kūdikio troško ne tik moteris. Kūdikio sveikata rūpėjo ir jos šeimai bei visai kaimo bendruomenei. Todėl nėščiai ir gimdančiai moteriai stengdavosi padėti visi kaimo bendruomenės nariai, artimieji, ypač pribuvėja.
Kaimo bendruomenė toleravo tik natūralų reprodukcijos būdą – gimdyti kiek Dievas davė. Vyravo nuomonė, kad dora, nepriekaištingą vardą turinti mergina – potenciali nuotaka ir vaikų gimdytoja, o pasileidusi – galima nesantuokinio kūdikio motina. Todėl jau nuo ankstyvos jaunystės ypač buvo vertinama merginų dora. Tai lėmė skirtingą bendruomenės požiūrį į besilaukiančią ištekėjusią moterį ir į merginą.
Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė. O su gimimu į namus ateina krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ir ši šeimos šventė buvo gaubiama paslapties ir savitumo skraistės.
Tad atverkime tradicijų, papročių skrynią ir pasižvalgykime, kaip buvo laukiama kūdikio, kaip būdavo švenčiamos krikštynos, kokių apeigų buvo laikomasi, kaip švęsdavo ir kaip linksmindavosi.
  ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2011-11-09
DalykasEtninės kultūros referatas
KategorijaEtninė kultūra
TipasReferatai
Apimtis13 puslapių 
Literatūros šaltiniai3
Dydis31.97 KB
AutoriusGiedrė
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2011 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/DėstytojasLigita Bliutienė
Švietimo institucijaŽemaitijos kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word 2007 Senieji lietuviu paprociai kudikio laukimo gimtuviu ir krikstynu apeigose [speros.lt].docx
 

Panašūs darbai

Komentarai

  • 2015-10-27 IP: 78.57.147.144
    anastasia sako

    darba parsisiunciau o jo atidaryti neina tai kokia cia nauda :)

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 13 puslapių 
  • Žemaitijos kolegija / 2 Klasė/kursas
  • Ligita Bliutienė
  • 2011 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą