Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teisė>Tarptautinė teisė>Tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės normų santykis reguliuojant pilietybės klausimus
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės normų santykis reguliuojant pilietybės klausimus

  
 
 
1234567891011121314151617181920212223242526
Aprašymas

Įvadas. Pilietybė ir tarptautinė teisė. Dviguba pilietybė. Lietuvos respublikos pilietybės teisinio reguliavimo ypatumai. 1997 metų Europos konvencija dėl pilietybės. Užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisinė padėtis. Pabėgėlių teisinis statusas ir prieglobsčio teisė. Teritorinis prieglobstis. Diplomatinis prieglobstis. Pabėgėlio statusas pagal lietuvos respublikos įstatymus. Piliečių, esančių užsienyje, diplomatinė gynyba. Išvados.

Ištrauka

Valstybė neegzistuoja be piliečių, pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pagal 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę (15 str. 1 d.). 1989 m. Vaiko teisų konvencijoje nustatyta, kad "valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, <…>" (8 str. 1 d.). Pagal 1961 m. Konvenciją dėl atvejų be pilietybės sumažinimo kiekviena susitariančioji valstybė privalo suteikti savo pilietybę kiekvienam jos teritorijoje gimusiam asmeniui, kuris priešingu atveju būtų apatridas (1 str. 1 d.). Nors tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, jog kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, vis dėlto valstybės nėra visiškai laisvos savo nacionaliniais įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatydamos pilietybės teisinį reguliavimą. Šis teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus teisės principus, susijusius su pilietybe.
Lietuvos Respublikos pilietybę reguliuoja ne tik Lietuvos nacionaliniai teisės aktai. Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinių sutarčių, kuriose sprendžiami Lietuvos pilietybės klausimai.


Pirmiausia, pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. Tarptautinė teisė, identifikuodama savo tikslais konkrečios valstybės piliečius (diplomatinė gynyba ir pan.), paprastai vadovaujasi tais kriterijais, kuriais vadovaujasi ši valstybė, nustatydama, kas yra jos piliečiai.
Tarptautinės teisės požiūriu pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to, kur šis asmuo bebūtų. Šis ryšys leidžia valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio asmens atžvilgiu net tada, kai jis yra užsienio valstybės teritorijoje ar tarptautinėse erdvėse. Iki šiol tarptautinėje teisėje neabejotinai pripažinta, kad valstybė pati nustato savo pilietybės įgijimo sąlygas.
Principas, pagal kurį pilietybės nustatymas yra valstybės vidaus reikalas, nustatytas ir 1930 m. Konvencijos dėl kai kurių klausimų, liečiančių pilietybės įstatymų koliziją, 1 straipsnyje:
,,Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, liečiančius pilietybę."
Tarptautinė teisė reguliuoja kai kuriuos pilietybės klausimus, pavyzdžiui, jei asmuo turi ne vieną pilietybę (bipatridas - asmuo, turintis dvigubą pilietybę) arba jos visai neturi (apatridas).
Yra 2 pilietybės įgijimo būdai:
1) gimimo faktas (filiacija);
2) natūralizacija (kai pilietybė suteikiama susidarius t.t. sąlygoms).
Įvairių valstybių pilietybės įstatymai gali nustatyti įvairius pilietybės įgijimo pagrindus. Asmuo pilietybę gali įgyti gimdamas (filiacija), arba vėliau įgyti ją pagal valstybės įstatymus (natūralizacija), paprastai pragyvenęs šios valstybės teritorijoje tam tikrą laiką, nustatytą jos įstatymais (sėslumo cenzas), ir išlaikęs kalbos, konstitucijos pagrindų egzaminą ir pan.
Įvairių valstybių įstatymai, reguliuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, gali vis dėlto vadovautis skirtingais pilietybės įgijimo pagrindais. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje ar už jos ribų (jus sanguinis, arba kraujo teisės principas), arba savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės (jus soli, arba žemės teisės principas). Jus sanguinis principą pirmiausia taiko Europos valstybių įstatymai, jus soli - Lotynų Amerikos valstybių įstatymai (pastarasis pasirinkimas savo laiku buvo susijęs su siekimu palengvinti emigrantų padėtį ir sukurti homogenišką visuomenę). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2010-01-05
DalykasTarptautinės teisės kursinis darbas
KategorijaTeisė >  Tarptautinė teisė
TipasKursiniai darbai
Apimtis24 puslapiai 
Literatūros šaltiniai10 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis37.63 KB
Autoriusilona32
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2007 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/DėstytojasV. Tamašauskienė
Švietimo institucijaKauno kolegija
FakultetasEkonomikos ir teisės fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Tarptautines teises ir nacionalines teises normu santykis reguliuojant pilietybes klausimus [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 24 puslapiai 
  • Kauno kolegija / 2 Klasė/kursas
  • V. Tamašauskienė
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą