Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teisė>Civilinė teisė>Lietuvos Respublikos (LR) civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka (2)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Lietuvos Respublikos (LR) civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka (2)

  
 
 
12345678910111213141516171819202122232425262728293031
Aprašymas

Įžanga. Prigimtinė ir pozityvioji teisės. Viešoji ir privatinė teisės. Privatinė ir civilinė teisės. Lietuvos Respublikos civilinės teisės raida. Civilinės teisės samprata. Civilinės teisės tikslas. Civilinės teisės funkcijos. Lietuvos Respublikos (LR) Civilinės teisės reguliavimo dalykas. Civilinio teisinio reguliavimo metodas. Civilinės teisės principai. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų. Civilinės teisės sistema. Išvados.

Ištrauka

Teisė – sudėtingas visuomeninis reiškinys, todėl ir požiūris į ją ir jos vietą visuomenėje nėra vienintelis. Vis dėlto galima konstatuoti, kad dažniausiai požiūris į teisę remiasi tuo pačiu bendru pagrindu, t.y. jog teisė žmonėms visada reiškia tam tikrą tvarką visuomenėje. Tačiau už šito bendro pagrindo ribų prasideda skirtybės, ir teisės mokyklų įvairovė egzistuoja tiek dėl teisės turinio, tiek dėl formos.
Kalbant apie teisės, kaip tam tikros tvarkos visuomenėje, turinį, turima omenyje, kieno interesus visuomenėje išreiškia ir užtikrina ši tvarka, kokios visuomenės grupės stovi už jos, kieno naudai ir prieš ką nukreipta ši tvarka. Trumpai tariant, teisės turiniu manoma esant socialinę jos savybę, tarnavimą vieniems ar kitiems visuomenės sluoksniams. Apskritai visa požiūrių į teisės turinį įvairovė gali būti traktuojama kaip dviejų pradinių principinių pozicijų prieštara. Pagal vieną poziciją teisė suprantama kaip jėgos priemonė, skirta nugalėti visuomeninius prieštaravimus ir užtikrinti tvarką visuomenėje pirmiausia jėga, prievarta. Remiantis tokiu požiūriu, teisė suteikia galimybę vienai visuomenės daliai dominuoti kitos atžvilgiu, prievartos priemonėmis užsitikrinant pastarosios pavaldumą. Antrojo požiūrio esmė ta, kad teisė užtikrina tvarką visuomenėje panaikindama prieštaravimus, siekdama socialinių kompromisų.
Pagal turinį teisė yra skirstoma į teisės šakas, toliau į teisės institutus ir poinstitučius, normų grupes. Ir taip, pagal visuomeninių santykių reguliavimo metodus teisė yra skirstoma į 2 stambias atšakas - viešąją ir privatinę teisę. Toks teisės skirstymas siejamas dar su senovės Roma. Esminis viešųjų ir privačiųjų teisinių santykių skirtumas yra tas, kad privatūs santykiai – tai santykiai dėl privačiosios nuosavybės bei asmeninio pobūdžio vertybių, kurie formuojasi tarp autonomiškų ir laisvų asmenų, kurių padėtis teisiškai lygi. Viešieji santykiai formuojasi tarp bendruomenės viešiesiems interesams atstovaujančios bei juos įgyvendinančios institucijos ir jai pavaldžių privačių asmenų ar kitų institucijų.
Prie viešosios teisės paprastai priskiriama konstitucinė, administracinė, baudžiamoji, mokesčių, aplinkos apsaugos teisė, taip pat procesinės teisės šakos. Privatinės teisės šerdis – civilinė teisė. Kitos privatinės teisės šakos arba sritys yra šeimos teisė, darbo teisė, komercinė teisė, sąlyginai - tarptautinė privatinė teisė.
Šio darbo tikslas yra plačiau susipažinti su civiline teise bei jos vaidmeniu privatinėje teisėje.
Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka, sudaranti visos privatinės teisės, kurios normos sąveikauja su moralės normomis, pagrindą; prioritetiškai taikydamos dispozityvųjį teisinio reglamentavimo metodą ir išreikšdamos bendruosius Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintus principus, reglamentuoja laisvų, vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius bei asmeninius, susijusius su turtais, santykius, o specialiai įstatymų numatytais atvejais ir kitus asmeninius, nesusijusius su turtais, bei turtinius santykius, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos. Teisės doktrinoje ir teisės aktuose civilinės teisės terminas vartojamas kaip asmens subjektinės teisės apibūdinimas ir leidžia šios teisės turėtojui atitinkamai elgtis ar reikalauti tam tikro elgesio iš kitų asmenų.
Studijuojant teisės literatūros šaltinius galima susidaryti įspūdį, kad privatinė teisė ir civilinė teisė yra sinonimai. Iš tikrųjų šie terminai yra labai glaudžiai susiję, bet atspindi to paties reiškinio skirtingus aspektus. Civilinės teisės raida prasidėjo nuo Romos civilinės teisės. Pirmine prasme "civilinė" (ius civile) reiškė teisę, kuri buvo taikoma tik Romos piliečiams (lot. civis – pilietis, civilis – pilietinis). Ius civile buvo priešinama ius gentum, kuri reglamentavo ne Romos piliečių santykius. Be to, susiformavo ius praetorium – to meto teisės taikymo praktika. Vėliau visos jos susiliejo į Romos teisę, kuri savo ruožtu buvo skirstoma į privatinę (ius privatum), kuri reglamentavo Romos gyventojų tarpusavio santykius, ir viešąją teisę (ius publicum), taikomą Romos gyventojų santykiams su valstybės institucijomis. Taigi jau senovėje pilietiškumas, kaip civilinės teisės subjekto požymis, išnyko. Išnyko ir pagrindinė termino civilinė teisė vartojimo prielaida. Todėl kurį laiką civilinės ir privatinės teisės terminai buvo vartojami kaip sinonimai. Laikui bėgant, ekonominių santykių plėtra sudarė prielaidas privatinės tesės skaidymuisi – kaip savarankiškos privatinės teisės šakos susiformavo komercinė, o vėliau ir darbo teisė. Todėl civilinės teisės terminas vėl tapo reikalingas naujoms civilinės teisės funkcijoms ir jos normų taikymo riboms apibrėžti.

Civilinės teisės sistemos sąvokos apibrėžimas metodologiškai grindžiamas bendramoksline sistemos samprata. Sistema - tai savitarpio priklausomybės ryšiais susieti sistemos elementai, sudarantys santykinai baigtinę visumą. Sistemos sampratoje išskirtini trys ją apibūdinantys komponentai - elementai, ryšiai ir visuma. Pritaikydami šią sistemos sampratą civilinės teisės sistemai galime teigti, kad svarbiausias civilinės teisės sistemą formuojantis veiksnys yra priklausomybės ryšiai tarp teisės normų kaip pirminio civilinės teisės sistemos elemento. Priklausomybės ryšiai yra dvejopi - objektyvūs, t. y., nuo žmonių valios nepriklausantys, ir subjektyvūs - nustatyti valiniais įstatymo leidėjo sprendimais (funkciniai ryšiai). Objektyviuosius ryšius tarp normų lemia reglamentuojamų santykių pobūdis, todėl teisinėje literatūroje jie vadinami "genetiniais ryšiais". Laikoma, kad jie suformuoja vidinę civilinės teisės sistemą, t. y., išoriškai nepastebimą, o atskleidžiamą tik sisteminiu teisės normų aiškinimo būdu. Vidinė civilinės teisės sistema - tai teisės mokslo kategorija, apimanti visą civilinės teisės normų sistemą, atskleidžianti sisteminius ryšius tarp civilinės teisės normų, nepriklausomai nuo jų išdėstymo konkrečiuose CK skyriuose ar kituose civilinės teisės aktuose. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-12-04
DalykasCivilinės teisės referatas
KategorijaTeisė >  Civilinė teisė
TipasReferatai
Apimtis24 puslapiai 
Literatūros šaltiniai8
Dydis44.78 KB
AutoriusColis
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2008 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasH. Šadžius
Švietimo institucijaKauno Technologijos Universitetas
FakultetasSocialinių mokslų fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Lietuvos Respublikos (LR) civiline teise kaip privatines teises saka (2) [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 24 puslapiai 
  • Kauno Technologijos Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • H. Šadžius
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą