Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Psichologija>Socialinė psichologija>Ikimokyklinio amžiaus vaikų socializacija
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Ikimokyklinio amžiaus vaikų socializacija

  
 
 
12345678
Aprašymas

Įvadas. Vaiko ir vaikystės samprata. Socializacijos samprata. Vaikystės socializaciją lemiančios institucijos.

Ištrauka

Darbą norime pradėti nuo trumpo paaiškinimo, kas yra socializacija ir kodėl ji svarbi.
Irena Leliūgienė savo knygoje "Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinyne" žodį "socializacija" apibūdina kaip žmogaus prisitaikymą prie visuomenės gyvenimo normų. Šiame procese žmogus įgyja statusą, gyvenimo poziciją ir daug vaidmenų.
Socializacija turi keletą specifinių stadijų: vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Intensyviausiai socializacija vyksta vaikystėje ir jaunystėje, todėl šiame darbe atskleisime ikimokyklinio amžiaus socializacijos ypatumus.
Vaiko, kaip asmens, samprata. Vaikas kaip asmuo yra visada konkretus, nes "vaikas yra žmogus, kaip kačiukas yra katė, zuikiukas yra zuikis" (Rendt, 1995, p. 102). Jau vaiko gimimo aktas jį įteisina kaip asmenį ir kaip individualybę. Nuo pat gimimo vaikas rašo savo istoriją ir kuria gyvenimą, kuris yra labai asmeniškas, nes jo pagrindą sudaro vaiko asmeninė patirtis. Tačiau tuo pačiu metu vaiko patyrimas yra ir visuomeniškas, nes jam turi įtakos įvairios socialinės grupės (tėvai, mokytojai, draugai ir kt.).
Ankstyvoji ikimokyklinė vaikystė (nuo 3 iki 6 - 7m.) yra gana ilgas vaiko gyvenimo tarpsnis. Socialinės sąlygos šiuo metu sudėtingos: šeima "išsiplečia" iki gatvės, miesto, šalies. Vaikas "atranda" žmogiškųjų santykių ir veiklos įvairovę bei socialinių funkcijų pasaulį (Mead, 1968). Jis jaučia stiprų norą įsitraukti į šį suaugusiųjų gyvenimą ir jame aktyviai dalyvauti. Tačiau visa tai jam dar yra nepasiekiama, nors jo noras būti savarankiškam yra gana stiprus. Dėl šio prieštaravimo ir plėtojasi vaidmenų žaidimas, kaip savarankiška vaikų veikla, kurioje vaikai imituoja ir modeliuoja suaugusiųjų socialinį gyvenimą ( Cohen, 1981; Caldwel, 1990). Žaisdami jie taip pat mokosi bendrauti su savo bendraamžiais. Todėl ankstyvąją vaikystę galima apibūdinti ir kaip žmonių tarpusavio santykių pažinimo periodą.
Socializacija – yra socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese, individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe.
Socializacija – žmogaus prisitaikymas prie visuomenės gyvenimo normų.
Socializacija vaikystėje – tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko pastangomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ja domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja. Iš pradžių patirtis yra tik atgaminama, o vėliau interpretuojama ir savitai transformuojama. Vaiko specializavimosi procesai yra glaudžiai susiję su jo bendravimu ir dalyvavimu žmonių veikloje. Tačiau socializacija negali būti suprantama kaip mechaninis tiesioginiu būdu įgyto patyrimo rezultatas, perimant vaikui visa tai, ką jam siūlo suaugusieji. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-11-07
DalykasSocialinės psichologijos referatas
KategorijaPsichologija >  Socialinė psichologija
TipasReferatai
Apimtis6 puslapiai 
Literatūros šaltiniai5 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis10.85 KB
AutoriusTautvydas
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2008 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/DėstytojasJolita Kutkaitytė
Švietimo institucijaVilniaus kolegija
FakultetasPedagogikos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Ikimokyklinio amziaus vaiku socializacija [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 6 puslapiai 
  • Vilniaus kolegija / 2 Klasė/kursas
  • Jolita Kutkaitytė
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą