Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Psichologija>Asmenybės psichologija>Neįgalaus asmens vertinimo ypatybės
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Neįgalaus asmens vertinimo ypatybės

  
 
 
123456789
Aprašymas

Neįgalumo samprata. Požiūris į neįgalų žmogų istoriniu aspektu. Požiūrio problema. Neįgaliųjų socialinės atskirties priežastys. Socialinių nuostatų neįgaliųjų atžvilgiu ypatumai.

Ištrauka

Invalidumas, -as – (nevartotinas terminas, išskyrus LR juridinius dokumentus) - tai tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, prilyginama neįgalumui, kai žmogus dėl sveikatos sutrikimų ir pažeistų funkcijų negali atlikti veiksmų, kurie yra įprasti "normaliam" žmogui. Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III).
Žmogus su negale – apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai.
Negalė – tai bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu.
Negalių rūšys:
Pagal atsiradimo priežastis –
• Įgimta negalė;
• Įgyta negalė;
• Senėjimas;
Pagal sunkumo laipsnį –
• Lengva;
• Vidutinė;
• Sunki ir labai sunki.
Pagal sutrikimo pobūdį –
• Fizinė negalė – judėjimo negalė, somatinių sutrikimų sukelta negalė;
• Sensorinė negalė arba sutrikimas (aklumas, kurtumas, kalbos sutrikimas);
• Protinė negalė (autizmas, Dauno sindromas);
• Psichinė negalė (schizofrenija, depresija);
• Raidos sutrikimai (Vaikų cerebrinis paralyžius, epilepsija).
Adaptacija – žmogaus prisitaikymas (pritaikymas) prie kintančių ar pakitusių gyvenimo sąlygų ar aplinkos :
1. organizmo prisitaikymas prie pokyčių, esančių ar atsiradusių dėl neįgalumo;
2. aplinkos, technologijų, kompensacinių priemonių pritaikymas.
Socializacija – žmogaus (individo) ir visuomenės sąveika. Socializacija – žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus. Socializacija – bendravimas ir tarpusavio ryšiai su žmonėmis, t.y. ontologinė refleksija.
Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė reabilitacija.
Neįgalaus asmens socializacija – nepertraukiamas ir nesibaigiantis procesas, kuriam įtakos turi:
• neįgalumo rūšis bei forma, t.y. savitos mąstymo, neuromotorinės arba fizinės savybės, sensoriniai sugebėjimai,
• socialinio elgesio ypatumai bei bendravimo sugebėjimai; socialiniai įgūdžiai;
• asmeninės žmogaus savybės, charakteris, pomėgiai, kūrybiškumas;
• socialinis ugdymas, tinkamos institucijos pasirinkimas pagal specialius asmens poreikius;
• socialinė aplinka – šeimos parama, draugų ratas;
• socialinės paramos sistema – asmens teisių ir garantijų realizavimas.
Neįgalių asmenų buvimas visuomenėje priverčia keisti ir tobulinti šalies socialinę sistemą ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-02-26
DalykasAsmenybės psichologijos referatas
KategorijaPsichologija >  Asmenybės psichologija
TipasReferatai
Apimtis7 puslapiai 
Literatūros šaltiniai16
Dydis15.72 KB
AutoriusGintare
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2008 m
Klasė/kursas2
Švietimo institucijaKlaipėdos Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Neigalaus asmens vertinimo ypatybes [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 7 puslapiai 
  • Klaipėdos Universitetas / 2 Klasė/kursas
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą