Estetikos suvokimas viduramžiais

Įvadas. Krikščioniškojo požiūrio į meną galimybės ir trūkumai. Aurelijus Augustinas apie grožį ir meną. Scholastinė tradicija ir estetinės idėjos. Žydiškosios "Senojo Testamento" interpretacijos tradicijos įtaka viduramžių estetikai. Išvados.

Grožio suvokimas visada yra istoriškai determinuotas todėl, kad žmogus yra istorinė būtybė. Jis gimęs atitinkamoje epochoje, atitinkamai įtakoja estetinį grožio suvokimą, kuria tos epochos estetines kryptis. Keičiantis epochai, keičiasi ir estetinis suvokimas.
Renesanso humanistai, stengdamiesi įtvirtinti savo idealus, siekė nuvainikuoti tūkstantmetį Viduramžių kultūros, kuri įsiterpė tarp Antikos ir Naujųjų amžių.
G.W.F.Hegelis savo veikale "Istorijos filosofija" įvertino Viduramžius, kaip "begalinio melagingumo" periodą. Toks požiūris į viduramžių epochą, kuriai priskiriamas svarbiausias bruožas – atsisakymas antikinio švietimo,išsilavinimo, filosofinės ir meninės kultūros principų yra svetimas istorinei tiesai. Negalima atsieti viduramžių dvasinio gyvenimo nuo antikinio sąvokų ir formų pasaulio. Didelių ir griežtų skirtumų negali būti, jau vien dėl to , kad viduramžių estetika yra perimta iš kitų epochų .
Daugumą estetinių problemų viduramžiai paveldėjo iš antikos, tačiau šioms temoms suteikė naują prasmę, persmelkdami krikščionišku požiūriu į žmogų, pasaulį ir dieviškumą. Kitas kategorijas viduramžiai perėmė iš biblijinės ir patristinės tradicijos, bet stengėsi įdėti į naujo sisteminio mąstymo brėžiamus filosofijos rėmus. Antikos pasaulis nagrinėdamas estetines problemas ir nustatydamas meninės kūrybos kanonus kreipė akis į gamtą, tuo tarpu viduramžių autoriai, aptardami tas pačias temas, žvalgėsi į antiką.
Panašu, kad viduramžių raiškos forma buvo ne tiek tikrovės apmąstymas, kiek kultūrinės tradicijos komentaras.
Viduramžių estetikos, kaip ir praeities kultūros , savitumo neįmanoma teisingai suvokti vertinant nūdienos požiūriu. Šios epochos dvasines vertybes galime pažinti tik žvelgiant į viduramžius tuo metu susiformavusių fundamentalių pasaulėžiūrinių nuostatų, kategorijų, idėjų bei idealų atžvilgiu. To laikotarpio estetinę mintį formuoja vientisas pasaulėvaizdis, kuriame į visumą jungiasi vyraujantis dangiškasis ir mažiau reikšmingas žemiškasis pasaulis. Trečias svarbus estetikai - meno pasaulis dar neįgauna šiuolaikinei kultūrai būdingos autonomijos ir neužima centrinės vietos estetinių pažiūrų sistemoje, kaip renesanso ar vėlesnių laikmečių estetikoje. ...