Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Tertulianas

  
 
 
123456789101112
Aprašymas

Gyvenimas ir raštai. Priešiškumas mokslui ir protui. Neigiamas požiūris į žmogaus prigimtį. Materializmas. Krikščionybės sampratos esmė. Referatas lietuvių, rusų, prancūzų, danų kalbomis.

Ištrauka

Kvintas Septimijus Tertulianas gimė apie 155 metus. Gimė Tertulianas Afrikoje, o tiksliau Kartaginoje, pagonių šeimoje. Jo tėvas buvo šimtininku Afrikos konsulo kohortoje. Nuo vaikystės buvo mokomas graikų, lotynų kalbų, susipažino su antikos klasika. Iki atsivertimo dirbo advokatu, mokė oratorystės. Jo pažiūrose būta nemažų permainų: prieš 197 m. jis perėjo į krikščionių tikėjimą, o po 20 metų atsitraukė nuo Bažnyčios ir įsijungė į montanistų sektą. Tertulianas buvo pirmasis iš apologetų, pradėjęs rašyti lotyniškai. Savo raštuose gynė Evangelijos mokymą, įrodinėjo krikščionių persekiojimų beprasmiškumą ir žalą pačiai imperijai. Tertulianas pirmasis aiškiai pateikė mokymą apie Trejybę. (Montanizmas, kurio pavadinimas siejasi su Montano vardu, atsirado antroje II m. e. a. pusėje; šis asketizmą ir misticizmą propagavęs sąjūdis buvo reakcija prieš liberalizmą Bažnyčioje, kėlė reikalavimą grįžti prie griežto pirmųjų krikščionių gyvenimo būdo ir laukti Dievo karalystės atėjimo žemėje.) Tertuliano filosofijos orientacija buvo ne metafizinė, kaip daugumos Tėvų, o teisinė; tai siejosi su jo pradiniu išsilavinimu bei profesija, taip pat ir su romėnų kultūros dvasia. Didžiausią įtaką jo pažiūroms turėjo stoicizmas, kuris tuo metu tarp romėnų buvo labiausiai paplitęs; tačiau jis liko priešiškas platoniškajam idealizmui, kuris vėliau įsigalėjo krikščionybėje. Gausūs, dažniausiai monografinio pobūdžio Tertuliano raštai, priklausantys ir ikimontanistiniam, ir montanistiniam laikotarpiui, yra arba asketinio, arba apologetinio-dogmatinio turinio. Tikslioji Tertuliano Miretis Datavis dar spėliojama. Manoma, kad jis mirė apie 220 metus.
Tertulianas atmetė bandymus suderinti apreiškimą ir protinį pažinimą ir pabrėžė krikščionybės bei pasaulietinės kultūros tarpusavio priešingumą. Jis stengėsi įrodyti, kad protinis pažinimas yra a) nenaudingas, nes tiesa, būdama apreikšta ir išdėstyta Šventajame Rašte, ir, be to, yra žinoma, b) negalimas, nes tiesa pranoksta protą, ir c) žalingas, nes skatina klaidinančius mokslus ir moralinį nuosmukį.Vaizdingais žodžiais Tertulianas pavaizdavo prarają tarp krikščionybės ir filosofijos: ką bendra turįs filosofas ir krikščionis, Graikijos mokinys ir dangaus mokinys, tasai, kuris trokšta žemiškos šlovės, ir tasai, kuris siekia amžinojo gyvenimo, tasai, kuris tik žodžiais skelbia, ir tasai, kuris darbus dirba? Esą mūsų mokslas skelbia, jog Viešpaties reikia ieškoti atvira širdimi, o ne Platono ar stoikų metodais; atėjus Kristui nebėra ko smalsauti, o turint Evangeliją nebėra ko ieškoti, nes niekas negali pažinti tiesos be Dievo pagalbos ir niekas nepažįsta Dievo be Kristaus. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-05-14
DalykasSenovės filosofijos referatas
KategorijaFilosofija >  Senovės filosofija
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis31.37 KB
AutoriusPavel
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2005 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/Dėstytojasprof. habil. dr. J. Uzdila
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
FakultetasIstorijos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Tertulianas.doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 10 puslapių 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 1 Klasė/kursas
  • prof. habil. dr. J. Uzdila
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą